Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus įkurta pogrindinė spaustuvė „ab“ – unikali pogrindinė spaustuvė, kuri buvo įrengta slėptuvėje po Andziulių namu kolektyviniuose soduose Kauno rajono Salių kaime. Tai vienintelė tokio tipo slėptuvė Lietuvoje, kurios per visą jos gyvavimo laikotarpį neaptiko sovietų saugumas. Iš čia pogrindiniai leidiniai po mūsų šalį pasklisdavo tūkstantiniais tiražais. Visgi apie šią spaustuvę tikrai ne visi žinome ar net esame girdėję, tad kviečiame susipažinti plačiau.
Viktė Jacytė
Pogrindinė spaustuvė „ab“
Kartu su 1944 m. vykusia antrąja sovietų okupacija prasidėjo ir kova prieš komunistinį kultūros bei tradicinių dvasinių vertybių naikinimą, priverstinį šios ideologijos diegimą visuomenėje. Sovietų Sąjungos skleista propaganda ir melas peržengė visas ribas, tad pradėjo burtis visi, kuriems buvo svarbi šalies ateitis, tarp jų ir pogrindinės spaudos leidėjai bei platintojai. Visų jų pagrindiniu tikslu tapo laisva ir nepriklausoma Lietuva. Ne išimtis buvo ir Vytautas Andziulis bei Juozas Bacevičius, kurie sovietmečiu slapta įrengė unikalią pogrindinę spaustuvę „ab“ („a“ ir „b“ – įkūrėjų pavardžių pirmosios raidės, mažosiomis raidėmis spaustuvė pavadinta slaptumo sumetimais) po Andziulių namu kolektyviniuose soduose Kauno rajono Salių kaime. Tai vienintelė tokio tipo slėptuvė Lietuvoje, kurios per visą jos gyvavimo laikotarpį neaptiko sovietų saugumas. Iš čia pogrindiniai leidiniai po mūsų šalį pasklisdavo tūkstantiniais tiražais.
Nors ši spaustuvė buvo įkurta pogrindinės spaudos platinimui sovietinėje Lietuvoje, tačiau pačios pogrindinės spaudos istoriją galima sieti dar su XIX a. antra puse, kuomet carinės Rusijos okupacinė valdžia po 1863-1864 m. sukilimo uždraudė lietuvių kalbą ir raštą lotyniškais rašmenimis. Tikėtasi, kad jaunoji lietuvių karta pamažu pripras lietuviškus žodžius rašyti rusiškomis raidėmis, o ilgainiui užmirš ir pačią gimtąją kalbą.
Šis draudimas papiktino lietuvius, tad buvo pradėta visomis įmanomomis priemonėmis jam priešintis. Spaudą pradėjo leisti užsienyje, o Lietuvoje ją platino knygnešiai, taip pat buvo steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, o 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją, kuri veikė iki 1870 m. Per draudimo laikotarpį buvo sulaikyta daugybė žmonių, tačiau pasipriešinimo tai nesustabdė ir jis vis sparčiau augo – daugėjo nelegalių organizacijų bei carizmui priešiškos literatūros.
Stiprėjant pasipriešinimui, buvo iškeltas klausimas, ar tikrai toks draudimas yra naudingas carinei Rusijai. Mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyrius 1898 m. savo leidinyje išspausdino Antano Baranausko straipsnį „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame autorius įrodinėjo spaudos draudimo žalą ne tik tautos švietimui, bet ir pačiam mokslui bei prašė rusų mokslininkų padėti teisingai išspręsti lietuvių raidyno klausimą. Kilus tokiam sujudimui, 1903 m. pabaigoje – 1904 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerija lietuvių spaudos klausimu parengė tekstą, kurį įteikė svarstyti Ministrų komitetui.
Ministrų komiteto posėdyje buvo vienbalsiai nutarta panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną. Atsižvelgiant į tokį sprendimą, 1904 m. gegužės 7 d. buvo nutrauktas lietuviškos spaudos draudimas – lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai.
1917 m. antroje pusėje, baiginėjantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje atgijo judėjimas už nepriklausomos valstybės atgimimą, tad vienas po kito vėl pradėti leisti įvairių srovių lietuviški laikraščiai ir žurnalai, o lietuviškajai spaudai didesnių suvaržymų nebūta iki pat antrosios sovietinės okupacijos 1944-aisiais metais.
Nors ši spaustuvė buvo įkurta pogrindinės spaudos platinimui sovietinėje Lietuvoje, tačiau pačios pogrindinės spaudos istoriją galima sieti dar su XIX a. antra puse, kuomet carinės Rusijos okupacinė valdžia po 1863-1864 m. sukilimo uždraudė lietuvių kalbą ir raštą lotyniškais rašmenimis. Tikėtasi, kad jaunoji lietuvių karta pamažu pripras lietuviškus žodžius rašyti rusiškomis raidėmis, o ilgainiui užmirš ir pačią gimtąją kalbą.
Šis draudimas papiktino lietuvius, tad buvo pradėta visomis įmanomomis priemonėmis jam priešintis. Spaudą pradėjo leisti užsienyje, o Lietuvoje ją platino knygnešiai, taip pat buvo steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, o 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją, kuri veikė iki 1870 m. Per draudimo laikotarpį buvo sulaikyta daugybė žmonių, tačiau pasipriešinimo tai nesustabdė ir jis vis sparčiau augo – daugėjo nelegalių organizacijų bei carizmui priešiškos literatūros.
Stiprėjant pasipriešinimui, buvo iškeltas klausimas, ar tikrai toks draudimas yra naudingas carinei Rusijai. Mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyrius 1898 m. savo leidinyje išspausdino Antano Baranausko straipsnį „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame autorius įrodinėjo spaudos draudimo žalą ne tik tautos švietimui, bet ir pačiam mokslui bei prašė rusų mokslininkų padėti teisingai išspręsti lietuvių raidyno klausimą. Kilus tokiam sujudimui, 1903 m. pabaigoje – 1904 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerija lietuvių spaudos klausimu parengė tekstą, kurį įteikė svarstyti Ministrų komitetui.
Ministrų komiteto posėdyje buvo vienbalsiai nutarta panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną. Atsižvelgiant į tokį sprendimą, 1904 m. gegužės 7 d. buvo nutrauktas lietuviškos spaudos draudimas – lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai.
1917 m. antroje pusėje, baiginėjantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje atgijo judėjimas už nepriklausomos valstybės atgimimą, tad vienas po kito vėl pradėti leisti įvairių srovių lietuviški laikraščiai ir žurnalai, o lietuviškajai spaudai didesnių suvaržymų nebūta iki pat antrosios sovietinės okupacijos 1944-aisiais metais.
1944 m. buvo vėl pradėta vykdyti antihumaniška socialinė-ekonominė ir kultūrinė sovietų valdžios politika, vėl prasidėjo teroras, rusifikacija, represijos, tremtys ir kt. Siekiant atsispirti nutautinimui, išlaikyti tradicines tautines vertybes, istorinę atmintį, tikėjimą, atmesti valdžios brukamą gyvenseną ir ideologiją, ginti žmogaus teises, reikėjo spaudos, kuri atspindėtų realius gyvenimo reiškinius. Ji tapo vienu iš pagrindinių kovos ginklų, kuris demaskavo sovietinį okupantą ir jo kėslus. To laikotarpio spaudą būtų galima išskirti į du etapus:
1. Partizaninio pasipriešinimo spauda, kurioje pastebimas ryškesnis patriotinis kovos motyvas;
2. Tolesnės dvasinės rezistencinės veiklos spauda, kurioje labiau atsispindi religinio persekiojimo faktai, žmogaus teisių pažeidimo ir tautinės kultūros išlikimo problemų motyvai.
1944 m. pasirodžiusioje partizanų spaudoje ypač aktualus tapo visuomenės švietimas, nes jos moralinius orientyrus negailestingai naikino sovietinė propaganda. Partizanų apygardos ir rinktinės leido laikraščius, įvairius atsišaukimus, kuriuos platino tarp gyventojų. Spaudoje buvo aprašomi svarbesni vietos įvykiai, stribų vykdytos žudynės, partizanų kovos ir t.t. Taip pat daugelis partizanų kūrė eilėraščius ir dainas, rašė dienoraščius.
Deja, ilgainiui partizanų spauda vis sunkiau pasiekdavo gyventojus – intensyvėjo represinių struktūrų veikla bei vyko nuolatiniai ryšininkų ar rėmėjų suėmimai. Taip pat nuolat mažėjo ir pačių partizanų, todėl tiesiog nelikdavo kam užsiimti spaudos rengimu bei platinimu. Nors 1953 m. sovietai ir nuslopino partizaninį pasipriešinimą, tačiau Lietuvoje ir toliau vis ruseno tautinė savimonė besireiškianti nelegalia spauda. Vienas iš tokių pavyzdžių – 1978 m. V. Andziulio ir J. Bacevičiaus pradėta įrenginėti pogrindinė spaustuvė „ab“.
1. Partizaninio pasipriešinimo spauda, kurioje pastebimas ryškesnis patriotinis kovos motyvas;
2. Tolesnės dvasinės rezistencinės veiklos spauda, kurioje labiau atsispindi religinio persekiojimo faktai, žmogaus teisių pažeidimo ir tautinės kultūros išlikimo problemų motyvai.
1944 m. pasirodžiusioje partizanų spaudoje ypač aktualus tapo visuomenės švietimas, nes jos moralinius orientyrus negailestingai naikino sovietinė propaganda. Partizanų apygardos ir rinktinės leido laikraščius, įvairius atsišaukimus, kuriuos platino tarp gyventojų. Spaudoje buvo aprašomi svarbesni vietos įvykiai, stribų vykdytos žudynės, partizanų kovos ir t.t. Taip pat daugelis partizanų kūrė eilėraščius ir dainas, rašė dienoraščius.
Deja, ilgainiui partizanų spauda vis sunkiau pasiekdavo gyventojus – intensyvėjo represinių struktūrų veikla bei vyko nuolatiniai ryšininkų ar rėmėjų suėmimai. Taip pat nuolat mažėjo ir pačių partizanų, todėl tiesiog nelikdavo kam užsiimti spaudos rengimu bei platinimu. Nors 1953 m. sovietai ir nuslopino partizaninį pasipriešinimą, tačiau Lietuvoje ir toliau vis ruseno tautinė savimonė besireiškianti nelegalia spauda. Vienas iš tokių pavyzdžių – 1978 m. V. Andziulio ir J. Bacevičiaus pradėta įrenginėti pogrindinė spaustuvė „ab“.
Vytautas Andziulis gimė 1930 m. Šėtoje (Kėdainių raj.). Be Vytauto šeimoje augo dar vienas sūnus ir trys dukterys, tėvai buvo mokytojai. Patriotiška namų dvasia, turtinga biblioteka ir pomėgis gilintis į tautos istoriją turėjo lemiamos įtakos jaunuolio pasaulėžiūrai, kuri formavosi labai sudėtingomis karo ir pokario sąlygomis.
Dar besimokydamas mokykloje, Vytautas norėjo eiti partizanauti, tačiau tam buvo dar per jaunas. Vėliau, patartas tėvo, nuėjo mokytis į spaustuvininkų amatų mokyklą Kaune ir 1948 m. įgijo spaustuvininko specialybę. Po mokslų dirbo Kauno, Kupiškio, Troškūnų spaustuvėse, po to – technologijos technikume Kaune.
Bedirbdamas Kaune, 1968 m. įsigijo Salių kaime sodo sklypą, kuriame pats, savo rankomis, statėsi namą. Šios statybos sukėlė sovietinės valdžios nepasitenkinimą, nes tuo metu nuolatos gyventi soduose buvo draudžiama, tad Andziulių namuose ne kartą lankėsi komisijos, kurios vis ragindavo šeimininkus išsikelti, o namą nugriauti. Tokia sistema sustiprino Vytauto mintis, kad reikia priešintis melui ir prievartai. Taigi, spaustuvininkas reikalavimams nepakluso ir namą išsaugojo, o vėliau būtent šis pastatas ir tapo slaptos spaustuvės pagrindu. Niekas net įtarė, kad šioje gražioje sodyboje, kurioje šeimininkai augino gėles, galėjo gimti uždrausta spauda.
Mintis įkurti pogrindinę spaustuvę V. Andziuliui kilo besišnekučiuojant su kaimynu Juškaičiu, kuris pasiteiravo, ar Vytautas, kaip spaustuvininkas, negalėtų gauti šrifto. Paklausus, kam pastarajam jo reikia ir išsikalbėjus, tapo aišku, kad kaimyno pažįstamas Juozas Bacevičius nori slapta spausdinti ir platinti maldaknyges. V. Andziulis susidomėjo šia mintimi ir pats paprašė būti supažindintas su J. Bacevičiumi. Bendraminčiai pasikalbėjo ir nutarė pas Andziulius sodyboje po žeme įkurti slaptą pogrindinę spaustuvę. Taip pat nusprendė, kad Vytautas leidinius spausdins ir didžiąją laiko dalį slėptuvėje dirbs vienas, o Juozas visą spaudą platins, nes turi pažinčių tarp disidentų ir kunigų.
Nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų, spaustuvė išliko nedemaskuota iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Per tą dešimtmetį Vytautas su paties iš dalių surinkta iškiliosios spaudos mašina atspausdino 138 tūkstančius egzempliorių nelegalių spaudinių, pats rūpinosi popieriaus įsigijimu, nuveždavo atspausdintą literatūrą į J. Bacevičiaus sodybą Paluobių kaime (Šakių raj.).
Dar besimokydamas mokykloje, Vytautas norėjo eiti partizanauti, tačiau tam buvo dar per jaunas. Vėliau, patartas tėvo, nuėjo mokytis į spaustuvininkų amatų mokyklą Kaune ir 1948 m. įgijo spaustuvininko specialybę. Po mokslų dirbo Kauno, Kupiškio, Troškūnų spaustuvėse, po to – technologijos technikume Kaune.
Bedirbdamas Kaune, 1968 m. įsigijo Salių kaime sodo sklypą, kuriame pats, savo rankomis, statėsi namą. Šios statybos sukėlė sovietinės valdžios nepasitenkinimą, nes tuo metu nuolatos gyventi soduose buvo draudžiama, tad Andziulių namuose ne kartą lankėsi komisijos, kurios vis ragindavo šeimininkus išsikelti, o namą nugriauti. Tokia sistema sustiprino Vytauto mintis, kad reikia priešintis melui ir prievartai. Taigi, spaustuvininkas reikalavimams nepakluso ir namą išsaugojo, o vėliau būtent šis pastatas ir tapo slaptos spaustuvės pagrindu. Niekas net įtarė, kad šioje gražioje sodyboje, kurioje šeimininkai augino gėles, galėjo gimti uždrausta spauda.
Mintis įkurti pogrindinę spaustuvę V. Andziuliui kilo besišnekučiuojant su kaimynu Juškaičiu, kuris pasiteiravo, ar Vytautas, kaip spaustuvininkas, negalėtų gauti šrifto. Paklausus, kam pastarajam jo reikia ir išsikalbėjus, tapo aišku, kad kaimyno pažįstamas Juozas Bacevičius nori slapta spausdinti ir platinti maldaknyges. V. Andziulis susidomėjo šia mintimi ir pats paprašė būti supažindintas su J. Bacevičiumi. Bendraminčiai pasikalbėjo ir nutarė pas Andziulius sodyboje po žeme įkurti slaptą pogrindinę spaustuvę. Taip pat nusprendė, kad Vytautas leidinius spausdins ir didžiąją laiko dalį slėptuvėje dirbs vienas, o Juozas visą spaudą platins, nes turi pažinčių tarp disidentų ir kunigų.
Nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų, spaustuvė išliko nedemaskuota iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Per tą dešimtmetį Vytautas su paties iš dalių surinkta iškiliosios spaudos mašina atspausdino 138 tūkstančius egzempliorių nelegalių spaudinių, pats rūpinosi popieriaus įsigijimu, nuveždavo atspausdintą literatūrą į J. Bacevičiaus sodybą Paluobių kaime (Šakių raj.).
Slaptai Vytauto veiklai pritarė ir darbuose talkino jo žmona Birutė. Kai vyras darbuodavosi spaustuvėje, moteris stebėdavo aplinką ir, prireikus, įspėdavo apie pavojų. Spaustuvėje buvo įrengta savadarbė signalizacija-skambutis, kurio kitas galas buvo sujungtas su namo virtuve. Norėdama įspėti ar prisikviesti vyrą, B. Andziulienė skambindavo skambučiu, įrengtu po palange.
Vienas signalas kviesdavo ateiti neskubant, 2 – kviesdavo ateiti skubiau, 3 – pavojaus signalas. Pavojaus signalus B. Andziulienė siųsdavo, kai virš namų skraidydavo malūnsparniai ar kai kas nors įnirtingai ieškodavo Vytauto. Gavęs signalą, pogrindininkas išjungdavo spausdinimo mašiną ir klausydavosi aplinkos – ar loja šunys, ar šneka žmonės ir kitų garsų bei galvodavo, ką daryt.
Vienas signalas kviesdavo ateiti neskubant, 2 – kviesdavo ateiti skubiau, 3 – pavojaus signalas. Pavojaus signalus B. Andziulienė siųsdavo, kai virš namų skraidydavo malūnsparniai ar kai kas nors įnirtingai ieškodavo Vytauto. Gavęs signalą, pogrindininkas išjungdavo spausdinimo mašiną ir klausydavosi aplinkos – ar loja šunys, ar šneka žmonės ir kitų garsų bei galvodavo, ką daryt.
Dar vienas spaustuvės „ab“ įkūrėjas – Juozas Bacevičius – gimė 1918 m. kovo 17 d. Karčrūdėje, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje. 1930–1934 m., vienuolių globojamas, Italijoje mokėsi amatų, mokėjo italų ir lotynų kalbas. 1936–1937 m. tapo savanoriu ir tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje vyras aktyviai dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Bendradarbiavo su kunigais disidentais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, drauge su jais daug nuveikė rengdamas, daugindamas ir platindamas pogrindžio spaudą. Taip pat J. Bacevičius buvo vieno reikšmingiausių pogrindinių savilaidos leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ – platintojas.
1986 m. spaustuvėje „ab“ išspausdintas J. Bacevičiaus parengtas, Vytauto Šauklio slapyvardžiu pasirašytas, leidinys „Trumpa Lietuvos istorija“. Taip pat Juozas surinko medžiagą ir parengė knygą „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“, kurią išleido jau 1991 m. Deja, po kelių metų (1995 m. liepos 19 d.) J. Bacevičius mirė, jis palaidotas Paluobių (Šakių r.) kapinaitėse.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje vyras aktyviai dalyvavo neginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Bendradarbiavo su kunigais disidentais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, drauge su jais daug nuveikė rengdamas, daugindamas ir platindamas pogrindžio spaudą. Taip pat J. Bacevičius buvo vieno reikšmingiausių pogrindinių savilaidos leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ – platintojas.
1986 m. spaustuvėje „ab“ išspausdintas J. Bacevičiaus parengtas, Vytauto Šauklio slapyvardžiu pasirašytas, leidinys „Trumpa Lietuvos istorija“. Taip pat Juozas surinko medžiagą ir parengė knygą „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“, kurią išleido jau 1991 m. Deja, po kelių metų (1995 m. liepos 19 d.) J. Bacevičius mirė, jis palaidotas Paluobių (Šakių r.) kapinaitėse.
Dabar pogrindinė spaustuvė atvira visiems norintiems joje apsilankyti, tačiau ją rasti nėra labai lengva. Nuo pagrindinio kelio iki šios vietos veda ilgokas vingiuotas keliukas, o pasiekus Vytauto ir Birutės Andziulių sodybą, tenka užlipti gan aukštais laiptais. Įėjimas į spaustuvę nematomas plika akimi – reikia apeiti namą ir įeiti į šiltnamį.
Ten – žemėje paslėpta rankena, kurią pasukus į šoną pasitraukia stumdomas baseinėlis su vandeniu ir atsiverdavo siaura anga. Per ją laipteliais patenkama į betonuotą tunelį, kuriuo paėjus kelis metrus, atsiduriama nedidelėse spaustuvės patalpose (iš pradžių jos buvo tik 12 kv.m., o vėliau išplėstos iki 22 kv.m. ). Spaustuvės patalpų projektą sugalvojo pats V. Andziulis ir 1978 m. prasidėjo spaustuvės įrenginėjimo darbai, trukę dvejus metus.
Apie spaustuvės įrengimo darbus niekas neturėjo žinoti, niekas neturėjo jų matyti. Į kalną buvo rausiamasi taip atsargiai, kaip atsargiai buvo įrengiamos partizanų slėptuvės. Reikėjo iškirsti ir išgabenti dešimtis kubų kietos ir sunkios uolienos, pasigaminti, sunešti ir sukloti daugybę tonų betono. Daugiausiai V. Andziulis dirbdavo vienas naktimis, kartais atvykdavo padėti ir J. Bacevičius.
Ten – žemėje paslėpta rankena, kurią pasukus į šoną pasitraukia stumdomas baseinėlis su vandeniu ir atsiverdavo siaura anga. Per ją laipteliais patenkama į betonuotą tunelį, kuriuo paėjus kelis metrus, atsiduriama nedidelėse spaustuvės patalpose (iš pradžių jos buvo tik 12 kv.m., o vėliau išplėstos iki 22 kv.m. ). Spaustuvės patalpų projektą sugalvojo pats V. Andziulis ir 1978 m. prasidėjo spaustuvės įrenginėjimo darbai, trukę dvejus metus.
Apie spaustuvės įrengimo darbus niekas neturėjo žinoti, niekas neturėjo jų matyti. Į kalną buvo rausiamasi taip atsargiai, kaip atsargiai buvo įrengiamos partizanų slėptuvės. Reikėjo iškirsti ir išgabenti dešimtis kubų kietos ir sunkios uolienos, pasigaminti, sunešti ir sukloti daugybę tonų betono. Daugiausiai V. Andziulis dirbdavo vienas naktimis, kartais atvykdavo padėti ir J. Bacevičius.
Vyrai taip darbavosi dvejus metus, kol galiausiai, 1980 m. pradžioje, į pogrindines patalpas, įrengtas 7 metrų gylyje, įkūrėjai susinešė ir visus reikiamus daiktus darbui – spausdinimui reikalingus šriftus bei spausdinimo mašinos dalis, iš kurių V. Andziulis, pasinaudodamas ilgamečio darbo spaustuvėje patirtimi ir žiniomis, surinko visai neblogą iškiliosios spaudos mašiną, kuri per valandą sugebėjo išspausdinti apie tūkstantį lapų.
Kadangi į spaustuvę buvo galima patekti tik per šiltnamį, V. Andziulio darbavimasis „šiltnamyje“ kaimynams nekėlė įtarimų: Andziuliai augino gėles – atrodė, kad šiltnamyje jis triūsia prie gėlių.
Viename interviu Vytautas prisiminė: „Iš gėlių ir namą pasistačiau, ir spaustuvę įrengiau. Oficialiame darbe per mėnesį uždirbdavau 100 rublių, iš gėlių – kartais ir 1 000. Vienais metais nusipirkau sunkvežimį tulpių ir kovo 8-ajai nuvežiau į Karaliaučiaus turgų. O ten – spyna ant turgaus vartų ir užrašas „šiandien nedirbame“. Ką daryti? Daviau milicininkui 25 rublius ir puokštę gėlių – leido prekiauti prie vartų ir dar prižiūrėjo, kad niekas nesigrūstų be eilės.“
Kitas pasirinktos vietos privalumas tas, kad, kai spaustuvė įrengta po pastatu, ją sunkiau aptikti skrendantiems ir ultragarsu teritoriją skanuojantiems sovietų malūnsparniams. Įrengus kokią nors patalpą ten, kur planuose jos nėra, ją daug lengviau aptikti dėl šilumos jutiklio, tad spaustuvė, įrengta po namu, iš oro buvo nepastebima.
Kadangi į spaustuvę buvo galima patekti tik per šiltnamį, V. Andziulio darbavimasis „šiltnamyje“ kaimynams nekėlė įtarimų: Andziuliai augino gėles – atrodė, kad šiltnamyje jis triūsia prie gėlių.
Viename interviu Vytautas prisiminė: „Iš gėlių ir namą pasistačiau, ir spaustuvę įrengiau. Oficialiame darbe per mėnesį uždirbdavau 100 rublių, iš gėlių – kartais ir 1 000. Vienais metais nusipirkau sunkvežimį tulpių ir kovo 8-ajai nuvežiau į Karaliaučiaus turgų. O ten – spyna ant turgaus vartų ir užrašas „šiandien nedirbame“. Ką daryti? Daviau milicininkui 25 rublius ir puokštę gėlių – leido prekiauti prie vartų ir dar prižiūrėjo, kad niekas nesigrūstų be eilės.“
Kitas pasirinktos vietos privalumas tas, kad, kai spaustuvė įrengta po pastatu, ją sunkiau aptikti skrendantiems ir ultragarsu teritoriją skanuojantiems sovietų malūnsparniams. Įrengus kokią nors patalpą ten, kur planuose jos nėra, ją daug lengviau aptikti dėl šilumos jutiklio, tad spaustuvė, įrengta po namu, iš oro buvo nepastebima.
Pirmoji šioje pogrindžio spaustuvėje-leidykloje išleista knygelė – vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“ (1980 m.). Vėliau buvo išleisti paskutinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atsiminimai „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1939-1940 metais“, Adolfo Damušio studija apie sovietinį genocidą, poetų Juozo Gražulio, Roberto Grigo (Rasūno), Kęstučio Genio kūryba, dauginta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ bei kiti leidiniai. Sovietinės okupacijos metais iš viso čia buvo slaptai išspausdinti ir išplatinti 23 pavadinimų draudžiami patriotinio bei religinio turinio leidiniai, kurių bendras tiražas – 138 000 egzempliorių.
Įdomu ir tai, kad V. Andziulis nesutiko spausdinti vien religinės spaudos, tad pasiūlė įdomų sprendimą – už jos spausdinimą imti nedidelį mokestį, o už surinktus pinigus nutarė spausdinti patriotinę literatūrą, kurią dalino nemokamai.
Pats spausdinimo procesas vykdavo sklandžiai: V. Andziulis prižiūrėdavo spausdinimą, J. Bacevičius požemyje išspausdintus lapus lankstydavo, brošiūruodavo ir įrišdavo. Vėliau Juozas autobusais, traukiniais arba pakeleivingais automobiliais šią spaudą išvežiodavo po visą Lietuvą. Tai buvo rizikingas darbas, reikalaujantis išradingumo ir nuovokos, nes daugelis kunigų ir aktyvių pasauliečių, kuriems buvo skirti spaustuvės „ab“ leidiniai, buvo nuolatos stebimi KGB informatorių.
Nors bičiuliai ir bendražygiai spaustuvės įkūrėjams davė daugiausiai 2-3 metus, kol sovietų saugumas išaiškins jų veiklą, tačiau dėl išmanios konspiracijos ir atsargumo, ši pogrindinė spaustuvė veikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – iki 1990 m.
Įdomu ir tai, kad V. Andziulis nesutiko spausdinti vien religinės spaudos, tad pasiūlė įdomų sprendimą – už jos spausdinimą imti nedidelį mokestį, o už surinktus pinigus nutarė spausdinti patriotinę literatūrą, kurią dalino nemokamai.
Pats spausdinimo procesas vykdavo sklandžiai: V. Andziulis prižiūrėdavo spausdinimą, J. Bacevičius požemyje išspausdintus lapus lankstydavo, brošiūruodavo ir įrišdavo. Vėliau Juozas autobusais, traukiniais arba pakeleivingais automobiliais šią spaudą išvežiodavo po visą Lietuvą. Tai buvo rizikingas darbas, reikalaujantis išradingumo ir nuovokos, nes daugelis kunigų ir aktyvių pasauliečių, kuriems buvo skirti spaustuvės „ab“ leidiniai, buvo nuolatos stebimi KGB informatorių.
Nors bičiuliai ir bendražygiai spaustuvės įkūrėjams davė daugiausiai 2-3 metus, kol sovietų saugumas išaiškins jų veiklą, tačiau dėl išmanios konspiracijos ir atsargumo, ši pogrindinė spaustuvė veikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – iki 1990 m.
Žinoma, būta ir tam tikrų nesusipratimų – pogrindinę spaustuvę atrado Andziulių vaikai. Kartą jie atbėgo pas B. Andziulienę ir pasakė, jog rado angą į kažkokią tai patalpą, tačiau moteris vaikus prigąsdino, kad ten išvedžiota elektra ir eiti griežtai uždraudė. Vėliau vaikai patys, kai mama nematė, nusekė paskui Vytautą į spaustuvę ir rado jį bedirbantį. Tuomet V. Andziulis paaiškino jiems, kad ten įsirengė laboratoriją tirti augalams, bet uždraudė kam nors apie tai pasakoti, nes sovietmečiu bet kokie slapti tyrimai buvo draudžiami. Laimei, vaikai niekam neprasitarė, o patys apie tikrąją spaustuvėje vykdytą veiklą sužinojo tik tada, kai ji buvo legalizuota.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Andziulis dar dvejus metus spausdino pogrindyje, nes neturėjo šiai veiklai kitų patalpų. Po to jos tapo nebenaudojamos pagal paskirtį, o nuo 1997 m. pogrindžio spaustuvė „ab“ yra Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus padalinys. 2008 m. spaustuvė įtraukta į tarptautinį istoriškai vertingų šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą. Vėliau spaustuvė „ab“ dalyvavo projekte, kurį inicijavo Baltijos šalių bendradarbiavimo ir ryšių sekretorius Johanesas Bachas Rasmusenas, kurio metu kartu su režisieriumi Algiu Kuzmicku buvo sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas apie pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėją Vytautą Andziulį (2011 m.).
Šiandien Birutės ir Vytauto Andziulių sodyboje veikia spaustuvė-muziejus. Patys sodybos šeimininkai svečiams aprodo ekspozicijas: giliai žemėje įrengtą spaustuvę, iškiliosios spaudos įrangą, antinacinės ir antisovietinės kovos dokumentų kopijas, pogrindinės spaudos leidinius, rezistencijos dalyvių fotografijas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Andziulis dar dvejus metus spausdino pogrindyje, nes neturėjo šiai veiklai kitų patalpų. Po to jos tapo nebenaudojamos pagal paskirtį, o nuo 1997 m. pogrindžio spaustuvė „ab“ yra Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus padalinys. 2008 m. spaustuvė įtraukta į tarptautinį istoriškai vertingų šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą. Vėliau spaustuvė „ab“ dalyvavo projekte, kurį inicijavo Baltijos šalių bendradarbiavimo ir ryšių sekretorius Johanesas Bachas Rasmusenas, kurio metu kartu su režisieriumi Algiu Kuzmicku buvo sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas apie pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėją Vytautą Andziulį (2011 m.).
Šiandien Birutės ir Vytauto Andziulių sodyboje veikia spaustuvė-muziejus. Patys sodybos šeimininkai svečiams aprodo ekspozicijas: giliai žemėje įrengtą spaustuvę, iškiliosios spaudos įrangą, antinacinės ir antisovietinės kovos dokumentų kopijas, pogrindinės spaudos leidinius, rezistencijos dalyvių fotografijas.
Trumpametražis dokumentinis filmas apie Vytautą Andziulį „Tylūs kariai – Vytautas Andziulis“:
