Viktė Jacytė „Prisimenant Lietuvos Pasipriešinimo kovų dalyvę – poetę Dianą Glemžaitę“

​1925 m. spalio 29 d. Degučiuose pasaulį išvydo partizanė, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Nuo 1944 m. Vytauto Didžiojo universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kartu mokėsi tapybos Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Palaikė ryšius su partizanais, tad buvo sekama. 1947 m. pavasarį Diana grįžo į tėviškę ir rėmė Alizavos, Kupiškio, Pandėlio apylinkių partizanus, o 1948 m. gegužę pati stojo į miško brolių gretas. Deja, jaunos moters gyvenimas baigėsi tragiškai, bet plačiau apie šią poetę – Viktės Jacytės straipsnyje „Prisimenant Lietuvos Pasipriešinimo kovų dalyvę – poetę Dianą Glemžaitę“.

---

Viktė Jacytė

Prisimenant Lietuvos Pasipriešinimo kovų dalyvę – poetę Dianą Glemžaitę

1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus mūsų Tėvynę, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais, tad įvairūs susirėmimai bei mūšiai tapo liūdna kasdienybe. Ne išimtis buvo ir gūdi 1949 m. lapkričio naktis, kai Plunksnočių miško gilumoje vienas po kito nugriaudėjo keli sprogimai. Aplinkiniai gyventojai tik kitą rytą suprato, jog šie garsai buvo lemtingi – sprogimai nusinešė šešių jaunų žmonių gyvybes. 

Juodupės miestelyje paryčiais buvo numesti žuvusių partizanų lavonai: penkių vyrų ir vienos moters. Dėl sprogimų metu sumaitoto veido, jos iškart niekas nepažino, tačiau dabar žinoma, jog tai buvo Diana Glemžaitė – jauna poetė, viena iš tos kartos, kuri išaugo Nepriklausomybės metais ir patyrė tragišką Lietuvos laisvės netektį, atstovių. Viena iš tų, kurie paliko universitetų auditorijas ir leidosi į niūrias miškų žemines, kad atliktų savo pareigą Tautai ir Valstybei. Nedaug žinome rašytojų, kurie apsisprendimo valandą ryžosi savo gyvenimą ir talentą atiduoti partizaninei kovai, tačiau ši jauna moteris buvo viena iš jų. ​

​Diana Glemžaitė gimė 1925 m. spalio mėnesį Zarasų apskrityje, Degučiuose. Jos tėtis – Mykolas Glemža – buvo girininkas, mėgo rašyti eilėraščius. Dirbdamas Obeliuose, vedė Oną Marcinkevičiūtę ir po kiek laiko jiems gimė dukrelė. Miškininko darbas M. Glemžai labai patiko, tad savo pirmagimę pavadino Dianos – miškų ir medžioklės deivės – vardu.

Degučiuose Glemžos užsibuvo neilgai. Vyresnybė, pamačiusi, kad jaunasis girininkas moka ir sugeba tvarkytis savo valdose, paskyrė Dianos tėtį į Vebriūnų girininkiją netoli Šiaulių. Ten, nepaprastai gražioje bei ramioje vietoje, ir prabėgo Dianos kūdikystė. Tėvai planavo Vebriūnuose įsikurti ilgesniam laikui, bet teko persikelti į M. Glemžos tėvų ūkį Palėvenėlėje, nes paaiškėjo, kad ūkis paskendęs skolose ir jam gresia varžytynės. Atsisakyti nebuvo galima, kadangi dar 1892 m. Dianos senelio pirktas Palėvenėlės dvaras ant puikaus Lėvens upės kranto buvo tarsi visos šeimos šventenybė. Deja, M. Glemžai dvarą buvo lemta valdyti vos keletą metų.

​1935 m. palikę Šiaulių apskritį, Glemžos persikėlė į Panemunį, o dar po kiek laiko įsikūrė Narteikiuose, Pandėlio girininkijoje. Ten D. Glemžaitė baigė pradinę mokyklą, o po to tęsė mokslus Rokiškio gimnazijoje. Tėvai rūpinosi, kad nuo namų atitolusi mergaitė nepamirštų tikėjimo bei nenueitų klystkeliais, tad stengėsi ją apgyvendinti pas seseris vienuoles. Galbūt iš mažumės įskiepyti tvirti moraliniai principai ir padėjo Dianai pasirinkti kelią lemtingą valandą – nesitaikyti su blogiu, bet bandyti jam priešintis ir kovoti ligi galo. 

Prasidėjus vokiečių okupacijai, Glemžų šeima išsibarstė – tėvas su viena dukrele liko gyventi girininkijoje, mama su likusiais vaikais grįžo atgal į Palėvenėlę, o Diana persikėlė į Kupiškį, kur baigė dvi paskutines gimnazijos klases. Ten pirmą kartą pastebėjo ir pripažino jos poetinį talentą. Apie jauną merginą buvo užsimenama ir to meto spaudoje – „Ateities“ 1943 m. spalio 28 d. numeryje, apibūdinant Kupiškio gimnazijos literatų būrelio veiklą, rašyta, jog literatūros vakaro metu „nuotaikingai ir gyvai pasirodė gimnazijos poetė Diana Glemžaitė“. Po šio debiuto dar dažnai tuometinėje spaudoje buvo galima išvysti D. Glemžaitės pavardę. Štai ir vienas iš eilėraščių, kuriuos Diana sukūrė dar gimnazijos laikais:

„Veidrodis sudužo“
 
Veidrodis sudužo... Kam nelaimę neša? –
Sutrupėjo stiklas gabalais mažais.
Į širdies gilybę vienas kartus lašas
Krito ir įkrito taip giliai giliai...
 
Tu ar aš nuliūsim? – Gal liūdėt neverta –
Rudeninėj saulėj gal dar nusijuokt? –
Kaip visad prieš naktį užsivers čia vartai,
Kris pageltę lapai... Bus toks pat ruduo.
 
Atsargiai tą stiklą dužusį ir trapų
Surinksiu dar kartą, sudėsiu atgal...
Pilkos mūsų dienos, skubančios į kapą,
Nepražys šalnoje spindinčiais žiedais.
 
Ne, nebus ten veido tam stikle šaltajam.
Bus ten pilka, tuščia... nieko ten nebus.
Ten nepamatysiu aš nei šypsnio Tavo.
Sutrupa, sudūžta viskas pamažu...
 
O tačiau šįvakar veidrodis kam dužo? –
Nežinau, gal niekad nežinosiu aš –
Ir kuris mes vėtroj rudenio nuliūsim,
Ir kuriam nelaimę nežinia atneš. 
​

​1944 m. Dianos klasė baigė gimnaziją ir jaunuoliai iškart buvo įsukti į karo bei pokario verpetus: daugelis žuvo, kiti dingo be žinios ar pasitraukė į Vakarus. Tą vasarą Diana kaip tik lankėsi Kaune, savo dėdės Jono Glemžos šeimoje. Jis ją kalbino kartu trauktis iš Lietuvos, bet Diana atsisakė ir rudenį pradėjo literatūros studijas Kauno universitete. Studijuodama mergina taip pat lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, daug tapė bei piešė. Žinoma, neapleido ir savo talento kurti eiles.

Tuo metu visoje Lietuvoje vis labiau aštrėjo partizaninė kova. Jos atgarsiai pasiekė ir į miestus studijuoti suvažiavusį jaunimą, ėmė kurtis slapti būreliai, kurie bandė veikti savarankiškai arba ieškojo ryšių su miškuose veikiančiais kovotojais. Į vieną iš tokių kuopelių įsijungė ir D. Glemžaitė.

Apie konkrečią jos pogrindinę veiklą Kaune nėra daug žinoma, tačiau studijos jai palaipsniui tapo antraeiliu dalyku – mergina gan dažnai ilgam išvykdavo į gimtinę. Ir štai 1947-ųjų metų pavasarį Diana galutinai pasitraukė iš universiteto ir iš Kauno bei grįžo į tėviškę, kur užsimezgė artimas ryšys su partizanais. Matyt, tai paskatino poetę savo kūrybą susieti ir su partizanine kova:

​Mes kovai – ne atilsiui gimę,
Mes broliai žaliųjų miškų.
Čia kartą bus vėtros nurimę,
Giedra nusileis ant laukų.
 
Vai, akys pavargo belaukiant,
Apsnigo galva sidabru.
Vis girdim dar viesulą kaukiant
Ir darosi skaudžiai niūru.
 
Mes kovai – ne atilsiui gimę.
Kris vienas – dar dešimt gyvens. –
Bus laisvė. Virš klonių, arimų
Šviesi mūs trispalvė plevens.
​

Netrukus D. Glemžaite pradėjo domėtis saugumiečiai, tad pas mamą į Palėvenėlę ji užsukdavo retai. Savo apsistojimo vietą jaunoji poetė dažnai keisdavo: užsukdavo tai į Virbališkius, tai į Girbučius ar kitur, kur būdavę patikimų žmonių. 1948 m. Diana Lietuvoje liko visiškai viena – visa šeima buvo ištremta: tėtis į Irkutsko lagerį, mama su likusiais jaunesniais vaikais – į Sibirą. Dianai beliko pasikliauti tik savo draugais – miško broliais. Galbūt tada ji ir nutarė savo gyvenimą susieti su partizanu Juozu Bulovu, už kurio ištekėjo viename Alizavos kaimo klojime. 

​Po santuokos, atrodo, galėjo aprimti D. Glemžaitės gyvenimas. Jauna šeima apsistojo Girsteikių kaime, kur kurį laiką ir gyveno. Tačiau, neilgai trukus, J. Bulovas „išėjo į mišką“, o Diana pradėjo lauktis kūdikio, tad 1948 m. pabaigoje išvyko į Kauną. Deja, dukrelė gimė negyva ir, ilgai neužsibuvusi Kaune, D. Glemžaitė grįžo į jau krauju pasruvusią gimtinę. 1949 m. lapkričio 2 d. jauna moteris prisijungė prie savo vyro ir jo brolio Antano partizanų grupelės bei įsikūrė Plunksnočių miške buvusiame bunkeryje.

Tačiau ilgai partizanauti D. Glemžaitei neteko – jau 1949 m. lapkričio 14 d. šie partizanai buvo išduoti ir, vos tik bunkeryje besislėpę draugai suėjo į jo vidų, pasipylė granatų lavina, po kurios žuvo visi viduje buvę žmonės. Kartu su Diana ten savo galvas paguldė šie partizanai: Juozas ir Antanas Bulovai, Petras Indriuškevičius, Jonas Katelė ir Kazys Kirstukas.

Dabar net nežinoma tiksli šių kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę laidojimo vieta, nes kūnai buvo tiesiog sumesti bei užkasti kažkur Juodupės miestelio pakrašty. Nors informacijos apie žuvusią jauną partizanę Dianą Glemžaitę ir nėra labai gausu, bet ją priminti gali ne tik artimųjų atsiminimai, tačiau ir rasti keli sąsiuviniai su jos kurtais eilėraščiais...

​„Mano draugui“
 
Rodos norėčiau šį vakarą tylų
 Su manim kad Tu būtum kartu.
Rudens kelio – daug kelio, daug mylių,
Ir tik vėją neramų juntu.
 
Tu toli, tik čia sutemos juodos
Laša ilgesio slapto lašais
Ir mąstau aš – kodėl savo žodį
Pasilikęs taip greit pamiršai?
 
Ko gi melo užkrito šešėlis
Ant žadėtojo džiaugsmo svaigaus?
– Nepražys, žinau, šaltyje gėlės
Ir nuvytę spalvų neatgaus.
 
Aš negrįšiu daugiau, mano drauge, –
 Noks ten vasaros, sodai linguos.
 Mano dienos jau saulę praaugo,
Mano dienos tik naktį paguos.
 
Tik užklys gal tolus atminimas
 Dar į širdį kada nejučia –
 Kad gal daug kas, ką šypsenoj minim
Taip išdilo, kaip dyla delčia.
 
Aš negrįšiu daugiau, mano drauge,
Būk laimingas, kaip vėjas lakus – –
Per tą naktį, bemiegę ir baugią
Tykiai slenka mirtis per laukus. 
​

                                                                                       ​1949 m. sausio 21 d.