Ričardas Mikutavičius 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1958 m. ir buvo įšventintas į kunigus. Šalia kunigo pareigų pastoracijoje, jis visą laiką domėjosi poezija ir pats ją rašė. Tytuvėnų bažnyčioje net įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio ir kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija, paties kunigo poezijos bandymai.
Viktė Jacytė
„Spindintis virš mūsų“: kunigo Ričardo Mikutavičiaus poezija
1998 m. vasarą Lietuvą sukrėtė netikėta ir skaudi žinia apie įvykusią tragediją – beprasmę kunigo Ričardo Mikutavičiaus mirtį. Jis buvo sukaupęs turtingą meno kūrinių kolekciją, dėl kurios nusikaltėlių buvo apiplėštas ir žiauriai nužudytas. Tuomet apie šį įvykį kalbėta visoje šalyje, o R. Mikutavičiaus laidotuvės Petrašiūnų kapinėse lyg šiolei laikomos vienomis įsimintiniausių. Jos priminė Juozo Tumo-Vaižganto ar Stepono Dariaus bei Stasio Girėno laidotuves – velionį į paskutinę kelionę gatvėmis lydėjo dešimtys tūkstančių žmonių, o lydinčiųjų vilkstinė iš Žemės ūkio akademijos iki amžinojo poilsio vietos buvo nusitęsusi net penkis kilometrus.
Žmonės R. Mikutavičių iki mūsų dienų prisimena kaip be galo šiltą, žmogišką bei supratingą asmenybę. Daugeliui jis buvo tikras dvasinis autoritetas – pasiklausyti kunigo pamokslų eidavo ir tie, kurie iki tol nebuvo bažnyčioje. Pas šį šviesios atminties dvasininką nuolat plūsdavo minios žmonių. Net ir tada, kai Kauno Arkivyskupija jam uždraudė atlikti apeigas pagrindinėse miesto bažnyčiose, žmonės R. Mikutavičių susirasdavo net atokiausiose priemiesčių koplytėlėse. Jo parapija tapo visa Lietuva – kunigas išklausydavo ir patardavo visiems, kurie jį aplankydavo bei paprašydavo pagalbos.
Ričardas Mikutavičius gimė 1935 m. vasario 26 d. Kaune. Jo vaikystė prabėgo šalia Radvilėnų plento, prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Mokėsi Kauno 15-oje pradinėje mokykloje bei 4-oje berniukų gimnazijoje. 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1958 m. ir buvo įšventintas į kunigus. 1963 m. apgynė disertaciją teologijos licenciato moksliniam laipsniui.
Kunigo tarnystę pradėjo vikaru Eržvilko (1958-1960) ir Kelmės (1960-1961) bažnyčiose, paskui klebonavo Panevėžiuke (1961-1965), Žeimelyje (1965-1967), Lauksodyje ir Seredžiuje (1967-1970), Tytuvėnuose (1970-1983) bei Babtuose (1983-1989). 1989-1998 m. buvo Kauno Vytauto Didžiojo, Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos), Aleksoto bažnyčių ir LŽŪ Universiteto koplyčių klebonas, rektorius, prorektorius, kapelionas, trijų universitetų filosofinių disciplinų dėstytojas. Nuo 1992 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1993 m. R. Mikutavičius už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinu.
Žmonės R. Mikutavičių iki mūsų dienų prisimena kaip be galo šiltą, žmogišką bei supratingą asmenybę. Daugeliui jis buvo tikras dvasinis autoritetas – pasiklausyti kunigo pamokslų eidavo ir tie, kurie iki tol nebuvo bažnyčioje. Pas šį šviesios atminties dvasininką nuolat plūsdavo minios žmonių. Net ir tada, kai Kauno Arkivyskupija jam uždraudė atlikti apeigas pagrindinėse miesto bažnyčiose, žmonės R. Mikutavičių susirasdavo net atokiausiose priemiesčių koplytėlėse. Jo parapija tapo visa Lietuva – kunigas išklausydavo ir patardavo visiems, kurie jį aplankydavo bei paprašydavo pagalbos.
Ričardas Mikutavičius gimė 1935 m. vasario 26 d. Kaune. Jo vaikystė prabėgo šalia Radvilėnų plento, prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Mokėsi Kauno 15-oje pradinėje mokykloje bei 4-oje berniukų gimnazijoje. 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1958 m. ir buvo įšventintas į kunigus. 1963 m. apgynė disertaciją teologijos licenciato moksliniam laipsniui.
Kunigo tarnystę pradėjo vikaru Eržvilko (1958-1960) ir Kelmės (1960-1961) bažnyčiose, paskui klebonavo Panevėžiuke (1961-1965), Žeimelyje (1965-1967), Lauksodyje ir Seredžiuje (1967-1970), Tytuvėnuose (1970-1983) bei Babtuose (1983-1989). 1989-1998 m. buvo Kauno Vytauto Didžiojo, Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos), Aleksoto bažnyčių ir LŽŪ Universiteto koplyčių klebonas, rektorius, prorektorius, kapelionas, trijų universitetų filosofinių disciplinų dėstytojas. Nuo 1992 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1993 m. R. Mikutavičius už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinu.
Visur, kur buvo siunčiamas, dvasininkas puošė bei restauravo bažnyčias – ne tik organizavo darbus, bet ir pats betarpiškai juose dalyvavo, sugebėjo įtraukti ir kitus žmones. Ypač daug pastangų įdėjo Tytuvėnų bažnyčios bei vienuolyno ansambliui restauruoti. Panaudodamas savo sukauptą patirtį, energiją ir išmintį, jis sutelkė žinomus specialistus šventovių puošybai, kad Dievui garbinti skirtos maldos vyktų iškilmingesnėje aplinkoje, jog čia atėję tikintieji rastų atgaivą sielai. R. Mikutavičiaus energijos ir darbštumo dėka buvo atnaujinta 14 Lietuvos bažnyčių.
Nėra abejonių, kad žmones į šias šventoves viliojo ne tik puošni bažnyčių architektūra, bet ir paties kunigo asmenybė, jo nuoširdžios maldos, turiningi pamokslai, stiprinantys tikėjimą bei padedantys suprasti Dievo gailestingumą, meilės artimam žmogui ir amžinojo gyvenimo prasmę. Šalia kunigo pareigų pastoracijoje, R. Mikutavičius visą laiką domėjosi poezija ir pats ją rašė. Tytuvėnų bažnyčioje R. Mikutavičius net įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio ir kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija, paties kunigo poezijos bandymai.
Nors dauguma žinojo, kad R. Mikutavičius – poetas, eseistas, bet iki pat Sąjūdžio laikų jis nebuvo paskelbęs atskiros poezijos knygos. Tiesa, buvo žinomi jo eilėraščių ciklai, skirti Maironiui (1982 m.) bei Antanui Mackevičiui (1986 m.). Savo eilėraščius jis pradėjo skelbti 1982 m. žurnale „Aidai“, o 1989 m. Kauno rotušėje pristatė pirmąją poezijos knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šis pavadinimas nebuvo parinktas atsitiktinai – kunigui tikrai nuoširdžiai rūpėjo, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Jis savo eilėmis ir pamokslais kiekvienam vis primindavo, kad reikia mylėti bei gerbti savo Tėvynę.
Eidamas kunigo pareigas, R. Mikutavičius iš viso išleido penkis poezijos rinkinius. Jo kūryboje atsispindėjo patirti išgyvenimai, susikaupimas, gilūs apmąstymai, kančios ir džiaugsmo vienatvė. Tai buvo vienas savičiausių laikotarpio poetų, tęsęs bei plėtojęs lietuvių poetinėje kūryboje krikščioniškosios tematikos ir pasaulėjautos liniją. Paskutinysis autoriaus poezijos rinkinys – „Spindintis virš mūsų“ – buvo išleistas 1998 metais. Jame R. Mikutavičius kvietė apmąstyti: „Mesijo kentėjimą, žodžius, mirtį bei prisikėlimą kaip pasaulėžiūros ir pasaulėjautos pagrindą“, nes būtent jo kentėjime atsiveria žmogaus, tautos ir pasaulio dvasiniai lūžiai. Šis rinkinys, pasak poeto, suskirstytas į keturiolika unikalių akimirkų – Mesijo kančių stočių, kuriose: „Dievas kitaip atsisuka į žmogų“. Toliau norėčiau pacituoti porą ištraukų iš šio kunigo R. Mikutavičiaus poezijos rinkinio.
Nėra abejonių, kad žmones į šias šventoves viliojo ne tik puošni bažnyčių architektūra, bet ir paties kunigo asmenybė, jo nuoširdžios maldos, turiningi pamokslai, stiprinantys tikėjimą bei padedantys suprasti Dievo gailestingumą, meilės artimam žmogui ir amžinojo gyvenimo prasmę. Šalia kunigo pareigų pastoracijoje, R. Mikutavičius visą laiką domėjosi poezija ir pats ją rašė. Tytuvėnų bažnyčioje R. Mikutavičius net įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio ir kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija, paties kunigo poezijos bandymai.
Nors dauguma žinojo, kad R. Mikutavičius – poetas, eseistas, bet iki pat Sąjūdžio laikų jis nebuvo paskelbęs atskiros poezijos knygos. Tiesa, buvo žinomi jo eilėraščių ciklai, skirti Maironiui (1982 m.) bei Antanui Mackevičiui (1986 m.). Savo eilėraščius jis pradėjo skelbti 1982 m. žurnale „Aidai“, o 1989 m. Kauno rotušėje pristatė pirmąją poezijos knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šis pavadinimas nebuvo parinktas atsitiktinai – kunigui tikrai nuoširdžiai rūpėjo, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Jis savo eilėmis ir pamokslais kiekvienam vis primindavo, kad reikia mylėti bei gerbti savo Tėvynę.
Eidamas kunigo pareigas, R. Mikutavičius iš viso išleido penkis poezijos rinkinius. Jo kūryboje atsispindėjo patirti išgyvenimai, susikaupimas, gilūs apmąstymai, kančios ir džiaugsmo vienatvė. Tai buvo vienas savičiausių laikotarpio poetų, tęsęs bei plėtojęs lietuvių poetinėje kūryboje krikščioniškosios tematikos ir pasaulėjautos liniją. Paskutinysis autoriaus poezijos rinkinys – „Spindintis virš mūsų“ – buvo išleistas 1998 metais. Jame R. Mikutavičius kvietė apmąstyti: „Mesijo kentėjimą, žodžius, mirtį bei prisikėlimą kaip pasaulėžiūros ir pasaulėjautos pagrindą“, nes būtent jo kentėjime atsiveria žmogaus, tautos ir pasaulio dvasiniai lūžiai. Šis rinkinys, pasak poeto, suskirstytas į keturiolika unikalių akimirkų – Mesijo kančių stočių, kuriose: „Dievas kitaip atsisuka į žmogų“. Toliau norėčiau pacituoti porą ištraukų iš šio kunigo R. Mikutavičiaus poezijos rinkinio.
***
Mane Viešpats gano:
man nieko nestinga.
Jis mane veda,
kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man pailsėti paversmy,
manąją sielą gaivina.
Nė tamsiausiu slėniu keliaudamas
aš nebijosiu,
nes tu drauge būsi.
Tavo lazda,
vėzdas galingas,
drąsos man teikia.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
***
Kaip briedis trokšta
vandens šaltinių,
taip mano siela trokšta Tavęs,
o Dieve.
Mano siela trokšta Dievo
galingo, gyvojo, –
kada gi aš ateisiu
ir pasirodysiu
Dievo akivaizdoje?
Mano ašaros buvo man
duona dieną ir naktį,
nes man kasdien buvo sakoma:
kame gi tavo Dievas?
Aš tai atsimenu
ir sau atidengiu
savo sielą,
kad man būtų leista eiti
į stebėtiną
šventovės vietą –
iki Dievo namų
su džiaugsmo
ir šlovinimo balsais,
švenčiausiojo baime...
***
Mane Viešpats gano:
man nieko nestinga.
Jis mane veda,
kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man pailsėti paversmy,
manąją sielą gaivina.
Nė tamsiausiu slėniu keliaudamas
aš nebijosiu,
nes tu drauge būsi.
Tavo lazda,
vėzdas galingas,
drąsos man teikia.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
***
Kaip briedis trokšta
vandens šaltinių,
taip mano siela trokšta Tavęs,
o Dieve.
Mano siela trokšta Dievo
galingo, gyvojo, –
kada gi aš ateisiu
ir pasirodysiu
Dievo akivaizdoje?
Mano ašaros buvo man
duona dieną ir naktį,
nes man kasdien buvo sakoma:
kame gi tavo Dievas?
Aš tai atsimenu
ir sau atidengiu
savo sielą,
kad man būtų leista eiti
į stebėtiną
šventovės vietą –
iki Dievo namų
su džiaugsmo
ir šlovinimo balsais,
švenčiausiojo baime...
***
Nors Ričardo Mikutavičiaus jau kurį laiką nėra tarp mūsų, bet išliko gyvi jo nudirbti darbai – išleistos knygos bei restauruotos bažnyčios, taip pat kunigas gyvas daugelio žmonių, kuriems teko jį sutikti, atmintyje.
