Prieš 7-erius metus (2012 m. gegužės 1 d.) Anapilin iškeliavo disidentas Viktoras Petkus. Ši asmenybė savo gyvenimą paaukojo vardan Tėvynės ir jos žmonių gerovės. Viktoras buvo žinomas kovotojas už žmogaus teises ir laisves, politinis veikėjas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės vienas iš steigėjų ir narys, Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaracijos signataras, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos steigėjas ir žmogaus teisių asociacijos Garbės pirmininkas. Minint šią netektį, norime Jus supažindinti su vienu iš V. Petkaus tekstų apie kovą už žmogaus teises – „Du šimtai metų kovos už žmogaus teises“.
Viktoras Petkus
Du šimtai metų kovos už žmogaus teises
Ilgaamžiame žmonijos žygyje į didingesnį, kilnesnį ir tobulesnį rytojų daug svarbių gairių tam buvo nubrėžta. Viena jų – 1779 m. liepos 4 d. JAV Kongreso priimtoji Nepriklausomybės deklaracija, kurios autorius – Tomas Džefersonas. Ji paskelbė visų žmonių lygybę ir tautos suverenumo principą. Tai pirmoji žmogaus teisių deklaracija, nuskambėjusi per visą Vakarų pasaulį.
Po trylikos metų, 1789 m. rugpjūčio 26 d., Prancūzijos Steigiamasis susirinkimas priėmė žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, susidedančią iš septyniolikos straipsnių, kurių pirmasis skelbė: „žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai“. Tai reiškė visų lygybę prieš įstatymus ir teisę užimti bet kokias pareigas, žodžio ir spaudos laisvę, religinį pakantumą; natūraliomis ir neatimamomis žmogaus teisėmis buvo pripažintos jo saugumo, neliečiamybės, pasipriešinimo priespaudai, privačios nuosavybės teisės. Vėliau iškyla įsitikinimų samprata, kuri sustiprina ir žodžio bei spaudos laisvę. Abi šios deklaracijos parengė sąlygas, kada jau buvo galima kviesti atidaryti valstybių sienas, žengti pas visas tautas, atverti sistemų politines ir ekonomines ribas, meno, kultūros ir pažangos duris, nes žmonija vis labiau ir labiau jautėsi viena šeima. Tokiomis nuotaikomis brendo ir taip savo uždavinius suprato bei tesupranta daug žmonių įvairiuose Žemės kampeliuose.
Šumerai ir egiptiečiai, tobulinę žmogų, negalėjo numatyti, jog už kelių tūkstančių metų žmogui iškils kad ir tokia problema – ar keisis šimtmečiams bėgant etika, moralė, individo ar kolektyvo primatas, valstybė tarnaus žmogui ar žmogus – valstybei, ar diktuos žmogaus gyvenimui technika ir t.t.
Mūsų amžiaus antrame dešimtmetyje Osvaldas Spengleris, paskelbęs, jog pasaulio kultūra kaip ir tautos, pereinančios eilę išsivystymo periodų, iškyla ir galop žlunga, nieko naujo neatrado. Platonas taip pat aiškino, kad kiekviena visuomenė pereina augimo ir nykimo laikotarpius. Tokios pat nykimo ir kilimo ciklo teorijos laikėsi Lukrecijus, Ciceronas, Seneka... Galiausiai nei kultūros istorija, nei antropologija nepatvirtino teigimo, kad žmonija nuosaikiai ir visados vien tik progresuoja. Iš tikrųjų, tautos, lyg tos jūros bangos, keičia viena kitą, iškilodamos ir užgoždamos, dominuodamos ir išnykdamos.
Kinijos, Egipto, Indijos, Antikinės Arabų, Majų ir Vakarų civilizacijų pavyzdžiai mums liudija, jog kultūra nesivysto pagal visiems bendrus kilimo dėsnius. Kultūrų pakitimai dažniausiai vyksta ne nuosekliai, o įvairiomis kultūromis vienokiu ar kitokiu būdu susiduriant, susiliejant ar tik sąveikaujant.
Pasaulio kultūrų tobulėjimo istorijoje randame ir bendrumų – kaip antai pažiūra į tėvą ir motiną, vagystę... Toks bendrumas yra jau trečią šimtmetį Vakarų kultūroje besivystanti pažiūra į žmogaus orumą, jo asmeninę laisvę ir teises. Negalima pasakyti, kad visuose Vakarų kraštuose tokie bendrumų dėsniai sau kelią į gyvenimą skynėsi triumfaliai. Mūsų amžius pagimdė ir naująją žmonijos pabaisą – kurtųjį ir akląjį totalitarizmą bei utilitarizmą, kurie individui nepripažino jokių teisių. Tai visiškas žmogaus, kaip mąstančio individo, nuvainikavimas ir jo pavergimas. Šis žmonijos vėžys labiausiai išsiplėtė mūsų šimtmečio viduryje. Kai kam atrodė, jog kruvinos diktatūros paskandins kraujo jūroje žmogaus ir piliečio teisių deklaracijas, nes buvo pamintas teisingumas kartu su visomis žmogaus teisėmis.
Ir vis tik, praūžus Antrajam pasauliniam karui, šviesieji žmonijos protai suvokė, jog, neatstačius žmogaus orumo ir asmens laisvių, neįmanomas žmonijos dvasinis progresas, nes ir visos kultūros pažanga tėra įmanoma tik griežtai prisilaikant dviejų žmogiškosios prigimties dėsnių – siekti bei ieškoti naujo, o kartu išsaugoti ir puoselėti tai, kas vertingo jau sukurta.
Jau žmogaus ir piliečio teisių Deklaracijoje buvo pabrėžta, jog asmuo turi pirmines, aukštesnes teises negu valstybė, kurios uždavinys yra tas teises saugoti ir ginti, taigi, buvo suprasta, jog jokia demokratija neįmanoma, jei nepripažįstamos asmens teisės ir laisvės. Šią sampratą formavo visa Vakarų civilizacijos raida, o pradžią davė jau antikinio pasaulio humanizmas, subrendęs krikščionybės idėjų ir prigimties teisės įtakoje. Filosofiškai ją parėmė ir vystė personalizmas, nes ten, kur pripažįstama asmens vertė, tegalima kalbėti apie asmens laisvę. Šių teisių deklaravimas ir iškėlimas buvo nukreiptas prieš stiprėjančią valstybės galią. Idant teisės nebūtų abstrakčios, valstybė privalo rūpintis jų įgyvendinimu.
Asmens teisių ir laisvių priežiūra negali tapti vien valstybine, nes tai reikštų jų naikinimą, demokratijos galą. Kad būtų išvengta tos didžiulės grėsmės, iškyla būtinybė papildyti grynai asmeniškas žmogaus teises visuotinėmis, užtikrinančiomis jų vykdymą. Tai įdiegti stengiasi laisvanoriškos religinės, kultūrinės, profesinės draugijos, skirtos mažumoms, panašios organizacijos. Jos kartu sudaro didžiausią kliūtį totalitaristų ir utilitaristų užmačioms bei kėslams.
Žmogus – pasaulio pilietis ir šeimininkas. Tam pokario metais ir buvo imtasi rimtų mėginimų sukurti pasaulinę teisinę sistemą. 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų paskelbtoji Visuotinė žmogaus teisių deklaracija apėmė pagrindines tiek išorines, tiek vidines asmenines-pilietines ir visuomenines žmogaus teises. Šią deklaraciją paversti tikrove stengėsi kai kurios Jungtinių tautų valstybės bei pati Sąjunga, o taip pat daugelis pavienių žmonių, įvairių atskirų organizacijų visame plačiajame pasaulyje. Atskiros valstybės bei organizacijos paskelbė per penkiasdešimt įvairiausių programų, ginančių žmogaus teises. Tačiau viena – jas skelbti, o visiškai kita – jas įgyvendinti. Pirmasis platesnis toks dokumentas po Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos – 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoji Žmogaus teisių konvencija, kuri labai reikšminga, nes remiasi tarptautinės teisės normomis.
Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją sudaro įžanga (preambulė) ir trisdešimt straipsnių. Preambulėje sakoma: „Žmogaus teisių nepaisymas bei niekinimas sukėlė barbariškus, žmonijos sąžinę žeidžiančius veiksmus ir kad kilniausių žmonių siekiu paskelbta sukurti tokį pasaulį, kuriame žmonės turės žodžio bei pažiūrų laisvę ir nekentės baimės, ir skurdo; siekiant užtikrinti sąlygas, kurios neverstų žmogaus griebtis sukilimo, kaip paskutinės priemonės prieš tironiją ir pavergimą, būtina, jog žmogaus teisės būtų saugomos įstatymo galia“ (visos čia cituojamos deklaracijos ištraukos yra Juozo Šato verstos).
Pirmasis jos skyrius primena žmogaus teisių deklaraciją ir lyg grąžina į ją: „Visi žmonės gimsta laisvi, vienodai verti ir turėdami lygias teises“.
Antrasis straipsnis deklaraciją pateikia visam pasauliui: „...nepaisant jokių skirtumų – rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, tautinės ar socialinės kilmės, turto, luomo ar kitokių. Be to, neturi būti daroma jokio skirtumo dėl politinio, teisinio ar tarptautinio valstybės arba teritorijos, kuriai žmogus priklauso, statuso, nepaisant, ar ši teritorija nepriklausoma, globojama, nesavivaldi, ar kitu kokiu būdu apribotas jos suverenitetas“.
Šis dokumentas paskelbė vergijos panaikinimą (paragrafas 4) – ji ne vieną dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo pasaulyje kai kur teberuseno – ir uždraudė žmonių kankinimus, kurie, deja, dažnai sutinkami ir dabar: „Niekas neturi būti kankinamas; nieko negalima žiauriai, nežmoniškai arba žeminančiai užgaulioti ir bausti“ (paragrafas 5).
Nors po deklaracijos paskelbimo prabėgo beveik pusė šimtmečio, o kaip aktualiai tebeskamba kad ir šie jos teiginiai: „Niekas negali būti savavališkai areštuotas, sulaikytas ar ištremtas (paragrafas 9). Kiekvienas žmogus, siekdamas išsiaiškinti savo teises ir pareigas ar jam pateikto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą, visiškos lygybės pagrindu turi teisę, kad jo bylą viešai, laikantis visų teisingumo reikalavimų svarstytų nepriklausomas ir nešališkas teismas (paragrafas 10). Kiekvienas žmogus, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę laikyti save nekaltu, kol jo kaltė nebus nustatyta įstatymo tvarka, viešai apsvarsčius jo bylą atvirame teismo posėdyje, kuriame jam garantuojamos visos galimybės gintis“ (paragrafas 11a).
Labai norėtųsi tikėti, jog ne už kalnų toji diena, kai visame pasaulyje bus įgyvendinti ir šie deklaracijos teiginiai: „Negalima savavališkai kištis į žmogaus asmeninį bei šeimyninį gyvenimą, savavališkai kėsintis į jo buto nuosavybę. Kiekvienas žmogus turi teisę būti saugomas nuo panašaus kišimosi arba kėsinimosi (paragrafas 12). Kiekvienas žmogus turi teisę palikti bet kurią šalį, taip pat savąją, ir sugrįžti atgal (paragrafas 13b). kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti kitose šalyse prieglobsčio nuo persekiojimo ir naudotis šiuo prieglobsčiu (paragrafas 14). Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo pilietybė arba teisė pakeisti savo pilietybę (paragrafas 15). Kiekvienas žmogus turi teisę turėti turto – ir individualiai, ir kartu su kitais, niekieno turtas negali būti savavališkai atimtas (paragrafas 17). Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę... Viešai arba privačiai skelbiant ją, dalyvaujant pamaldose ir atliekant religines bei ritualines apeigas (paragrafas 18).
Baigiant šią nedidelę Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos apžvalgą, besiremiančią ištraukomis iš jos pačios, pravartu ir aktualu būtų pateikti dar vieną kitą ištrauką: „Kiekvienas žmogus turi teisę į pažiūrų ir jų reiškimo laisvę; ši teisė suteikia laisvę netrukdomai laikytis savo pažiūrų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kokiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų (paragrafas 19). Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir draugijų laisvę (paragrafas 20a). Kiekvienas žmogus turi teisę organizuoti profesines sąjungas ir dalyvauti jose, tokiu būdu siekdamas apginti savo interesus“ (paragrafas 23).
Prabėgus keletui metų Visuotinės žmogaus teisių deklaraciją teko papildyti, konkretizuoti, apimti daugiau sričių bei pritaikyti šiam gyvenimo laikotarpiui. Šitokiu būdu buvo sukurta keletas svarbių tarptautinių paktų bei sutarčių. Taigi, žmogaus teisių gynimas, jų tobulinimas vis žengia ir žengia į priekį. Šis procesas neatsiejamas nuo žmonijos tobulėjimo. Todėl, kol gyvas žmogus – jam tarnaus valstybė. Žmogaus ir piliečio teisės ne tik bus svarbios ir būtinos, jos ir toliau liks santykių pagrindu tarp piliečio ir valstybės.
Tekstas iš „Tėvynės sargas“,
Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė, 1991, Nr. 1-2, p. 9-13.
