Gruodžio 10 d. minima Žmogaus teisių diena, skirta atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į žmogaus teises.
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves (aktas išverstas į 360 kalbų).
Daugiau apie Žmogaus teises Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje kviečiame skaityti aktyvaus kovotojo už žmogaus teises Lietuvoje V. Petkaus straipsnyje.
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves (aktas išverstas į 360 kalbų).
Daugiau apie Žmogaus teises Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje kviečiame skaityti aktyvaus kovotojo už žmogaus teises Lietuvoje V. Petkaus straipsnyje.
Žmogaus teisės Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje
Prancūzijos Steigiamajame susirinkime 1789 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimta deklaracija, pavadinta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
Tai nebuvo visiškai naujas dalykas Vakarų civilizacijoje. Antai 1776 m. birželio 12 d. Virdžinijoje buvo paskelbta Teisių deklaracija (Declaration of Rights), o tų pačių metų liepos 4 d. ir JAV nepriklausomybės deklaracija. Bet tos deklaracijos daugiau pabrėžė formalias asmens teises ką nors daryti ar nedaryti, valstybei nekliudant. Tolesnė raida parodė, kad siekimas abstrakčiomis teisėmis suteiti žmogaus veiklai konkretų turinį neišvengiamai veda prie valstybės vaidmens stiprinimo.
Prancūzų Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija davė pradžią naujai konstitucinės valstybės sampratai, jos pagrinduose įtvirtinusiai principinį įsitikinimą, kad asmuo turi pirmesnes ir didesnes teises negu valstybė, kurios uždavinys yra tas teises saugoti. Tai sena mintis, giliai susijusi su visa Vakarų civilizacijos raida, jos demokratine tradicija, atsekama antikinio pasaulio humanizme, subrendusi krikščionybės ir prigimtinės teisės įtakoje. Savo esme ji išreiškia personalizmo filosofiją, nes tik ten, kur pripažinta asmens vertė, galima kalbėti apie asmens teises.
Tačiau tik tada, kai valstybė parūpina būtinas viešojo patarnavimo priemones, asmuo gali pasinaudoti savo teise. Veltui būtų teigiama visų teisė mokytis, dirbti ir t.t., jei valstybė nesirūpintų mokyklomis ir nekovotų su nedarbu. Tai reiškia, jog tikra asmens laisvė ir veiksmingas teisių panaudojimas reikalauja valstybės indėlio.
Prancūziškoji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbusi prigimtinėmis teisėmis asmens laisvę, nuosavybę, neliečiamybę, pasipriešinimą priespaudai ir lygybę, atlaikė dviejų šimtmečių išbandymus ir toliau likdama Vakarų civilizacijos kertiniu akmeniu. Ilgainiui labiau išryškėjo žodžio, spaudos, įsitikinimų laisvė.
Kokio atgarsio žmogaus teisių judėjimas susilaukė 1918 metais atsikūrusioje Lietuvos valstybėje? Lietuvos Steigiamojo Seimo Konstitucijos 10-21 straipsniai garantavo visų piliečių lygybę prieš įstatymą be lyties, kilmės, tikybos ar tautybės skirtumo (10 str.), asmens neliečiamumą (11-12 str.), tikėjimo ir sąžinės laisvę (13 str.), susižinojimo paslaptį (14 str.), žodžio, spaudos, susirinkimų ir organizavimosi laisvę (15-17 str.), apsaugą nuo valdininkų skriaudos ir teisę kreiptis į Seimą (18-19 str.), įstatymų iniciatyvos teisę (20 str.), teisę į nuosavybę (21 str.).
Kaune 1933 m. gruodžio 20 d. įsikūrė Žmogaus globos draugija, veikusi iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Draugija veikė keliomis kryptimis teikdama nemokamą paramą: materialinę, moralinę, teisinę, medicinos, stengėsi padėti surasti darbo, nebyliams ir kurtiems buvo įsteigta mokykla ir t.t.
Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus ir piliečio teisių veikloje ryškūs trys laikotarpiai.
Pirmasis – rekomenduotinis, kai būta rimtų mėginimų žmogaus teisių pagrindu sukurti pasaulinę teisinę - pilietinę tvarką. 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtoji Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ištisą pagrindinių teisių programą, apimančią tiek išorines, tiek vidines asmenines, pilietines ir visuomenines žmogaus teises. Labai svarbūs yra 1954 m. liepos 29 d. paskelbti du tarptautiniai dokumentai: Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, vėliau papildytas 1966 m. gruodžio 16 d. protokolu.
Antrasis laikotarpis, kai valstybė ėmė pasirašinėti vairias tarptautines sutartis, konvencijas, paktus, deklaracijas, savo kraštuose joms suteikdamos įstatyminę galią, pvz., kad ir Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto (1975 m. rugpjūčio 1 d.) ratifikavimas, nors pats Aktas kaip ir visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, yra rekomendacinis, o ne teisinis atvejis.
Sulaukėme ir trečiojo laikotarpio, kai jau įmanoma ir šiokia tokia kontrolė, kaip vykdomos tarptautinės sutartys prie jų prisijungusiose valstybėse.
Besitikint, kad Helsinkio Baigiamąjį aktą pasirašiusiose valstybėse bus vykdoma kontrolė, prasidėjo visuomeniniai judėjimai dėl Akto nuostatų įgyvendinimo. Ėmė burtis vadinamieji Helsinkio komitetai, kurie įgavo tarptautini mastą. Pirmasis toks komitetas, pasivadinęs iniciatyvine grupe, susikūrė Maskvoje, antrasis Kijeve, o trečiasis Lietuvoje (1976 m. lapkričio 15 d.). Lietuvos Helsinkio grupę pradžioje sudarė 5 nariai steigėjai - kun. Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškiene, Viktoras Petkus ir Tomas Venclova. Jos tikslas - informuoti pasaulio visuomenę ir šalių, Helsinkio pasitarimo dalyvių, vyriausybes apie žmogaus teises ir jų pažeidimus Lietuvoje.
Europiečiams svarbus dokumentas yra 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoji Žmogaus teisių konvencija, kuri remiasi tarptautinės teisės galia.
Ir vėl atsikūrusi Lietuvos valstybė jau 1991 m. kovo 12 d. prisijungė prie vadinamosios Didžiosios žmogaus teisių chartijos, kurią sudaro Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisų paktas su Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu.
Tų pačių metų rugsėjo 10 d. mūsų valstybė ratifikavo 1984 m. gruodžio 10 d. konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką žeminanti elgesį ar baudimą. Po metų buvo prisijungta prie konvencijų dėl genocido. Šiemet liepos 7 d. priimtas nutarimas deponuoti Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1949 m. Ženevos konvenciją dėl karo aukų apsaugos dokumentus.
Priėmus Lietuvą į Europos Tarybą, reikia prisijungti ir prie lokalinių Europos Tarybos konvencijų žmogaus teisių apsaugos srityje.
Visi tie žmogaus teisių dokumentai rodo tautų norą kurti tikrai žmogaus vertą visuomenę ir sąlygas žmogaus teisėms praktiškai vykdyti. Gilus tų teisių įsisąmoninimas ir gerbimas, pasiryžimas jas ginti ir už jas kovoti rado drąsų žmonijos žingsnį į humanizmą. Žmogaus teisių klausimai buvo nepaprastai aktualūs pokario Europoje, mūsų laikais jie buvo tapę lemiamo susidūrimo lauku tarp demokratijos ir totalitarizmo.
Ypatingą padėtį atkaklios pokarinės kovos už žmogaus teises metu užėmė Katalikų Bažnyčia. Popiežius Jonas XXIII enciklikoje Taika Žemėje (Pacem in Terris, 1963) pareiškė: „Jei bet kuri vyriausybė žmogaus teistų nepripažįsta ar jas pažeidžia, tai ji ne tik neatlieka savo pareigos, bet jos potvarkiai neturi jokios juridinės galios“ (61 paragrafas). Enciklikoje telpa abi vadinamosios civilinės ir politinės teisės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1-21 straipsniuose) ir socialines bei ekonominės teisės (Visuotines žmogaus teisių deklaracijos 22-28 straipsniai). Toji Jono XXIII enciklika liko ištikima Bažnyčios pozicijai dėl žmogaus, kuri buvo išreikšta garsiojoje popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891): „Žmogus yra pirmiau valstybės“.
Todėl du šimtmečius trukusios grumtynės už žmogaus teises buvo laimėtos, bet laimėtos toli gražu ne visame pasaulyje.
Tai nebuvo visiškai naujas dalykas Vakarų civilizacijoje. Antai 1776 m. birželio 12 d. Virdžinijoje buvo paskelbta Teisių deklaracija (Declaration of Rights), o tų pačių metų liepos 4 d. ir JAV nepriklausomybės deklaracija. Bet tos deklaracijos daugiau pabrėžė formalias asmens teises ką nors daryti ar nedaryti, valstybei nekliudant. Tolesnė raida parodė, kad siekimas abstrakčiomis teisėmis suteiti žmogaus veiklai konkretų turinį neišvengiamai veda prie valstybės vaidmens stiprinimo.
Prancūzų Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija davė pradžią naujai konstitucinės valstybės sampratai, jos pagrinduose įtvirtinusiai principinį įsitikinimą, kad asmuo turi pirmesnes ir didesnes teises negu valstybė, kurios uždavinys yra tas teises saugoti. Tai sena mintis, giliai susijusi su visa Vakarų civilizacijos raida, jos demokratine tradicija, atsekama antikinio pasaulio humanizme, subrendusi krikščionybės ir prigimtinės teisės įtakoje. Savo esme ji išreiškia personalizmo filosofiją, nes tik ten, kur pripažinta asmens vertė, galima kalbėti apie asmens teises.
Tačiau tik tada, kai valstybė parūpina būtinas viešojo patarnavimo priemones, asmuo gali pasinaudoti savo teise. Veltui būtų teigiama visų teisė mokytis, dirbti ir t.t., jei valstybė nesirūpintų mokyklomis ir nekovotų su nedarbu. Tai reiškia, jog tikra asmens laisvė ir veiksmingas teisių panaudojimas reikalauja valstybės indėlio.
Prancūziškoji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbusi prigimtinėmis teisėmis asmens laisvę, nuosavybę, neliečiamybę, pasipriešinimą priespaudai ir lygybę, atlaikė dviejų šimtmečių išbandymus ir toliau likdama Vakarų civilizacijos kertiniu akmeniu. Ilgainiui labiau išryškėjo žodžio, spaudos, įsitikinimų laisvė.
Kokio atgarsio žmogaus teisių judėjimas susilaukė 1918 metais atsikūrusioje Lietuvos valstybėje? Lietuvos Steigiamojo Seimo Konstitucijos 10-21 straipsniai garantavo visų piliečių lygybę prieš įstatymą be lyties, kilmės, tikybos ar tautybės skirtumo (10 str.), asmens neliečiamumą (11-12 str.), tikėjimo ir sąžinės laisvę (13 str.), susižinojimo paslaptį (14 str.), žodžio, spaudos, susirinkimų ir organizavimosi laisvę (15-17 str.), apsaugą nuo valdininkų skriaudos ir teisę kreiptis į Seimą (18-19 str.), įstatymų iniciatyvos teisę (20 str.), teisę į nuosavybę (21 str.).
Kaune 1933 m. gruodžio 20 d. įsikūrė Žmogaus globos draugija, veikusi iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Draugija veikė keliomis kryptimis teikdama nemokamą paramą: materialinę, moralinę, teisinę, medicinos, stengėsi padėti surasti darbo, nebyliams ir kurtiems buvo įsteigta mokykla ir t.t.
Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus ir piliečio teisių veikloje ryškūs trys laikotarpiai.
Pirmasis – rekomenduotinis, kai būta rimtų mėginimų žmogaus teisių pagrindu sukurti pasaulinę teisinę - pilietinę tvarką. 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtoji Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ištisą pagrindinių teisių programą, apimančią tiek išorines, tiek vidines asmenines, pilietines ir visuomenines žmogaus teises. Labai svarbūs yra 1954 m. liepos 29 d. paskelbti du tarptautiniai dokumentai: Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, vėliau papildytas 1966 m. gruodžio 16 d. protokolu.
Antrasis laikotarpis, kai valstybė ėmė pasirašinėti vairias tarptautines sutartis, konvencijas, paktus, deklaracijas, savo kraštuose joms suteikdamos įstatyminę galią, pvz., kad ir Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto (1975 m. rugpjūčio 1 d.) ratifikavimas, nors pats Aktas kaip ir visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, yra rekomendacinis, o ne teisinis atvejis.
Sulaukėme ir trečiojo laikotarpio, kai jau įmanoma ir šiokia tokia kontrolė, kaip vykdomos tarptautinės sutartys prie jų prisijungusiose valstybėse.
Besitikint, kad Helsinkio Baigiamąjį aktą pasirašiusiose valstybėse bus vykdoma kontrolė, prasidėjo visuomeniniai judėjimai dėl Akto nuostatų įgyvendinimo. Ėmė burtis vadinamieji Helsinkio komitetai, kurie įgavo tarptautini mastą. Pirmasis toks komitetas, pasivadinęs iniciatyvine grupe, susikūrė Maskvoje, antrasis Kijeve, o trečiasis Lietuvoje (1976 m. lapkričio 15 d.). Lietuvos Helsinkio grupę pradžioje sudarė 5 nariai steigėjai - kun. Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškiene, Viktoras Petkus ir Tomas Venclova. Jos tikslas - informuoti pasaulio visuomenę ir šalių, Helsinkio pasitarimo dalyvių, vyriausybes apie žmogaus teises ir jų pažeidimus Lietuvoje.
Europiečiams svarbus dokumentas yra 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoji Žmogaus teisių konvencija, kuri remiasi tarptautinės teisės galia.
Ir vėl atsikūrusi Lietuvos valstybė jau 1991 m. kovo 12 d. prisijungė prie vadinamosios Didžiosios žmogaus teisių chartijos, kurią sudaro Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisų paktas su Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu.
Tų pačių metų rugsėjo 10 d. mūsų valstybė ratifikavo 1984 m. gruodžio 10 d. konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką žeminanti elgesį ar baudimą. Po metų buvo prisijungta prie konvencijų dėl genocido. Šiemet liepos 7 d. priimtas nutarimas deponuoti Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1949 m. Ženevos konvenciją dėl karo aukų apsaugos dokumentus.
Priėmus Lietuvą į Europos Tarybą, reikia prisijungti ir prie lokalinių Europos Tarybos konvencijų žmogaus teisių apsaugos srityje.
Visi tie žmogaus teisių dokumentai rodo tautų norą kurti tikrai žmogaus vertą visuomenę ir sąlygas žmogaus teisėms praktiškai vykdyti. Gilus tų teisių įsisąmoninimas ir gerbimas, pasiryžimas jas ginti ir už jas kovoti rado drąsų žmonijos žingsnį į humanizmą. Žmogaus teisių klausimai buvo nepaprastai aktualūs pokario Europoje, mūsų laikais jie buvo tapę lemiamo susidūrimo lauku tarp demokratijos ir totalitarizmo.
Ypatingą padėtį atkaklios pokarinės kovos už žmogaus teises metu užėmė Katalikų Bažnyčia. Popiežius Jonas XXIII enciklikoje Taika Žemėje (Pacem in Terris, 1963) pareiškė: „Jei bet kuri vyriausybė žmogaus teistų nepripažįsta ar jas pažeidžia, tai ji ne tik neatlieka savo pareigos, bet jos potvarkiai neturi jokios juridinės galios“ (61 paragrafas). Enciklikoje telpa abi vadinamosios civilinės ir politinės teisės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1-21 straipsniuose) ir socialines bei ekonominės teisės (Visuotines žmogaus teisių deklaracijos 22-28 straipsniai). Toji Jono XXIII enciklika liko ištikima Bažnyčios pozicijai dėl žmogaus, kuri buvo išreikšta garsiojoje popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891): „Žmogus yra pirmiau valstybės“.
Todėl du šimtmečius trukusios grumtynės už žmogaus teises buvo laimėtos, bet laimėtos toli gražu ne visame pasaulyje.
PETKUS, Viktoras.
Žmogaus teisės Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje. // Pozicija, 1994 m. sausis, p. 1.
