Šiandien minime 25-ąsias Sausio 13-osios metines - Laisvės gynėjų dieną.
Minint šią dieną, kviečiame Jus susipažinti su vieno žymiausių pasaulio baltistų, profesoriaus, kuris labai daug nusipelnė lietuvių kalbos istorijai ir kultūrai, Vladimiro Toporovo mintimis apie sovietų veiksmus Lietuvoje straipsnyje "Laiškas iš Maskvos".
1991 m. sausio 13 d., protestuodamas prieš brutalų jėgos panaudojimą Lietuvoje, V. Toporovas atsisakė jam suteiktos TSRS valstybinės premijos ir ragino Lietuvos piliečius neatsitraukti nuo išsikeltų idealų ir siekių.
Minint šią dieną, kviečiame Jus susipažinti su vieno žymiausių pasaulio baltistų, profesoriaus, kuris labai daug nusipelnė lietuvių kalbos istorijai ir kultūrai, Vladimiro Toporovo mintimis apie sovietų veiksmus Lietuvoje straipsnyje "Laiškas iš Maskvos".
1991 m. sausio 13 d., protestuodamas prieš brutalų jėgos panaudojimą Lietuvoje, V. Toporovas atsisakė jam suteiktos TSRS valstybinės premijos ir ragino Lietuvos piliečius neatsitraukti nuo išsikeltų idealų ir siekių.
Vladimiras Toporovas
Laiškas iš Maskvos
Pasišlykštėjimą kelia įsisiautėjęs žaliūkas, vidur dienos visų žmonių akyse vartojantis smurtą prieš vaiką, moterį, senį, prieš fiziškai silpnesnį, prieš niekuo jam nenusikaltusį, nebent, kaip Krylovo pasakėčioje, – „Tu kaltas tik dėl to, kad norisi man valgyt“. Dar bjauriau, kai tas pats žaliūkas, užsimiršęs, kad kaip tik jis įsiveržė į ne jam statytus ir ne jo dėka išpuoselėtus namus, su apsimestom ašarom akyse, pamerkdamas kam reikia, dedasi, kad nuskriaudė būtent jį, šimtą kartų stipresnį už tariamą skriaudėją. Panašus reginys iškyla sąmonėje, sužinojus, kas šiandien daroma Lietuvai, – ne tik kišantis iš šalies, bet ir pačioje Lietuvoje, kėsinantis į gyvą jos kūną.
Negalima ramiai žiūrėti į visa tai ir tylėti, nes nei užuojauta, nei gailestis, nei pritarimas pažemintajam (kad ir kokie nuoširdūs jie būtų) neatperka kaltės – atsisakymo atvirai pasirinkti tokioje situacijoje – nors žodžiu, nes ir žodis susaisto žmogų ir kartu kviečia jį atlikti savo pareigą. Laiku nepasirinkęs gėrio ar blogio, tiesos ar melo, esi naudingas skriaudėjui, tarsi sulygini jį su skriaudžiamuoju, o tylėjimo pasekmes yra parodęs rusų poetas, rašęs ,sąžinės košmaro eilėmis“ apie senąsias estes. Pastangos pasiteisinti nežinojimu, slapta užuojauta ar tuo, kad „Yra ir už mane kaltesnių“, sąžinės akivaizdoje praranda įtikinamumą, ir tas, kuris nusiplauna rankas ir išsisuka nuo pasirinkimo, privalo išgirsti senųjų esčių ištarmę – „Kaltesnio už tave pasaulyje nėra“.
Ir štai šiandien mūsų akyse prieš Lietuvą, išniekintą mūsų sesę, ligotą sąžinę, mūsų pasididžiavimą, imamasi išties baisių priemonių. Šis siaubas verčia susimąstyti, nors kol kas (neduok, Dieve) nėra nei šūvių, nei areštų, nei deportacijų. Tik išsižadėjęs tokių sąvokų kaip dorovė, sąžinė, meilė artimui, gali patikėti, jog tai, kas šiandien daroma, neturės pasekmių, nesusilauks atpildo, bus „kaip nors“ išgyventa ir galbūt užsimirš („karas viską nurašys“, – buvo sakoma prieš pusę amžiaus Rusijoje). Bet taip nebūna, ir už padarytą blogį teks mokėti šimteriopai, ir dar ilgai mokės vaikų, anūkų ir proanūkių kartos savo suluošintais gyvenimais.
Kaip šiandien elgiamasi su Lietuva, pabudusia iš ilgamečio, dešimtmečius trukusio, giliausio fizinio ir dvasinio alpulio? Regime ne tik difamaciją, melą ir šmeižtą, bet ir kur kas rafinuotesnį, gresiantį lengvai nuspėjamomis pasekmėmis reiškinį – įžeidinėjimus, keiksmus, grasinimus ir pagaliau prievartą, prievartą, prievartą.
Banditas toli gražu ne visuomet vartoja peilį. Jeigu jis žino, kad auka pati atiduos savo piniginę, jam pakanka tik „pažaisti peiliuku“. Tas pats šiandien yra Lietuvoje, kurios tikrieji gyventojai, įkūnijantys jos kūrybinę dvasią, gyvasis jos kūnas, tapo įkaitais, svetimšaliais savo pačių namuose, apšaukti kurstytojais ir priešais, kuriems grasinama viskuo, jeigu tik nebus „savanoriškai“ atsisakyta savo turto – savo laisvės, savo teisės į ją.
Todėl būtina sukaupti visą drąsą ir pasakyti: matome ne pastangas išvengti ekscesų, ne „jėgos nenaudojimą“, o jau vykdomą, realizuojamą ir gresiančią išsiplėsti iki visuotinio gaisro – prievartą. Ir jos griebiamasi ne tik dėl „nekompetentingumo“ (Lietuvos, jos istorijos ir kultūros nepažinimo), ne tik dėl bendros „šventos moralinės nekaltybės“, – be šitų dalykų niekaip neišsiversime, juos būtų galima atleisti ir padėti jų išvengti, – bet ir sąmoningai, žemiausius instinktus įvilkus į aukštąją ideologiją, „gėrį“ priskiriant sau, o „blogį“ kitiems. Tam tikru laiku, „tam tikru momentu“ tais „kitais“ gali tapti latviai ir estai, armėnai ir moldavai, na ir, žinoma, – žydai, šitiems nereikia nė tinkamo momento.
Agresyvaus skriaudėjo, neteisėtai kalbančio 300 milijonų vardu, giluminių instinktų prigimtis aiški: įtarumas, baimė, pavydas, pyktis vergo nepilnavertiškumo komplekso pasekmė. Vergo, kuriam jau pati laisvė, pati perspektyva netekti vergijos yra baisesnė ir už asmeninę laimę. Didžiai nuodėminga ir neprotinga būtų smerkti žmones už tai. Juk tai – liga, ekonominė, socialinė, dvasinė. Bet tie, kurie pasinaudoja ta liga, kurie visą jos blogį nori nukreipti sau palankia vaga, verti rūsčiausio pasmerkimo, nes jų nesąžiningumas (paprasčiau būtų tradiciškai „neleisti“), falsifikacijos, nešvarus žaidimas tik padidina mūsų laiko tragizmą, laiko, virš kurio jau ryškėja katastrofos, peržengiančios ekonomikos ir politikos sferas, šešėlis.
Nejaugi niekas nesusimąsto apie tuos lietuvių berniukus ir mergaites, kurie kada nors, savo gyvenimo saulėlydy, antrojoje XXI amžiaus pusėje, pasakos savo anūkams ir proanūkiams, kas vyko Lietuvoje 90-aisiais? (Argi nejaudina likimas ir tų rusų berniukų ir mergaičių, kurie šiandien verčiami neapkęsti, būti neteisingi?) Nejaugi iš tikrųjų nusispjauti, ką apie mus mano lietuviai (o tokių „lietuvių“ šalia ir tarp rusų – nesuskaičiuojama daugybė)? Nejaugi, praėjus agresyviajai isterijai ir neapykantai, nebus gėda pažiūrėti į akis lietuviams, kurie jau buvo pažeminti, žeminamiems dabar ir – pagal sumanymą – bus žeminami ir toliau. Nejaugi pagaliau nesuprantama, kad nūnai, kai kiekvieną dieną leidžiami antilietuviški potvarkiai, kuriais siekiama įforminti naują Lietuvą „ant Rusijos platformos“, liejamas melas apie Lietuvą laikraščiuose ir televizijos ekranuose, ima pildytis baisioji šalies ir pirmiausia pačios Rusijos, tų, kurie gyvens joje, lemtis?
„Patikėkite, susimąstykite, prisiminkite, kad jūsų širdys turi tarnauti gėriui“ (tai numatyta Aukščiausiojo), – norisi pasakyti savo ir ne savo noru vykdantiems smurtą, – „Nuo jūsų priklauso, ar išgyvensime ir išsiblaivysime“. „Bet kalavijas jau palietė medžio šaknį“, ir gali nelikti nei laiko, nei pasiteisinimų, ir niekas negalės ištarti smurtininkams: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“. Šis priešiškumo ir neapykantos siautulys, sukeltas ne dėl kokios nors gyvenimo būtinybės ir neišvengiamumo, įgauna ypatingą tragiškumą, ir tuo labiau skaudu, kad tai – kaip šaltis, užgriuvęs tuomet, kai visi patikėjo, jog pavasaris jau prasideda. Bet kad ir kaip būtų sunku, nereikia pasiduoti nevilčiai, nereikia pamiršti, ką žinome iš vaikystės:
Žiema ne veltui rūstauja –
jos laikas baigėsi –
pavasaris sugrįžęs jau
jai liepia kraustytis.
Bet kol kas daugelis pastebi tik įsisiautusią žiemą, o ne prasidėjusį pavasarį. Tokie momentai reikalauja atsakomybės. Ir nepaisant to, ar iš tikrųjų rytoj įsigalės pavasaris, ar, pažeisdama gamtos ir mūsų gyvenimo dėsnius, užgrius „antžiemė“. Ties šia riba, kai situaciją dar galima pakeisti ir parodyti gerą valią, kai ta situacija kiekvieną akimirką gali tapti nevaldoma ir beviltiška, aš galvoju apie savo draugus lietuvius, pažįstamus, kolegas, kuriems jaučiu dėkingumą, nes tiek daug jie yra padėję man mano gyvenime ir darbe, apie „didelius“ ir ,,mažus“ Lietuvos žmones, kurie personifikuoja man Lietuvą – ne visumą, ne masę, ne minią, o liaudį-asmenybę.
Šiandien man norėtųsi išreikšti savo skausmą, savo atsidavimą Jūsų viltims, savo tikėjimą, kad Jūs, ilgus metus garbingai nešę sunkų kryžių, ir toliau taip pat garbingai eisite savuoju laisvės keliu. Ir dar. Žaliūko – „internacionalisto“, demonstruojančio jėgą Lietuvoje, esmė – netikra, jis ant koturnų ir su kauke; ir jo žodžiai – ne jo. Kol kas jis gąsdina ir provokuoja, bet jis žino arba bent nujaučia, jog neatstovauja nei rusų liaudžiai, nei netgi „visoms mūsų šalies tautoms“. Negalima užmiršti ribos, skiriančios apgailėtiną saujelę tų, „kuriuos tik grabas ištiesins“, nuo apgautųjų, sugundytų, išgąsdintų, paverstų bejausmiais.
Bet ir pirmųjų nevalia pamiršti, ir nuo jų nevalia nusigręžti. Kol negyvename civilizuotoje, teisinėje, sąmoningumu pasižyminčioje visuomenėje, lieka vien tikėti, kad gėrio, užuojautos, žmogiškumo žiežirba gali vis dėlto prasiskverbti į protus ir sielas, aptemusius nuo pykčio ir troškimo kurtis savo gerovę iš kitų kančių. Jeigu taip įvyks ir atsiras gėdos jausmas, jis ves žmogų į gėrį. Bet jeigu užsispyręs blogis pasirodys neįveikiamas, gėda vis tiek bus (toks dabar laikas), tik tuomet ji bus kančia, tolinanti nuo gėrio. Siekių išsipildymas, gerovė gali būti įgyta lengviau, naudingiau, patikimiau. Juk jau žino ir tiki tuo, ką sakė poetas:
Šiandien man norėtųsi išreikšti savo skausmą, savo atsidavimą Jūsų viltims, savo tikėjimą, kad Jūs, ilgus metus garbingai nešę sunkų kryžių, ir toliau taip pat garbingai eisite savuoju laisvės keliu. Ir dar. Žaliūko – „internacionalisto“, demonstruojančio jėgą Lietuvoje, esmė – netikra, jis ant koturnų ir su kauke; ir jo žodžiai – ne jo. Kol kas jis gąsdina ir provokuoja, bet jis žino arba bent nujaučia, jog neatstovauja nei rusų liaudžiai, nei netgi „visoms mūsų šalies tautoms“. Negalima užmiršti ribos, skiriančios apgailėtiną saujelę tų, „kuriuos tik grabas ištiesins“, nuo apgautųjų, sugundytų, išgąsdintų, paverstų bejausmiais.
Bet ir pirmųjų nevalia pamiršti, ir nuo jų nevalia nusigręžti. Kol negyvename civilizuotoje, teisinėje, sąmoningumu pasižyminčioje visuomenėje, lieka vien tikėti, kad gėrio, užuojautos, žmogiškumo žiežirba gali vis dėlto prasiskverbti į protus ir sielas, aptemusius nuo pykčio ir troškimo kurtis savo gerovę iš kitų kančių. Jeigu taip įvyks ir atsiras gėdos jausmas, jis ves žmogų į gėrį. Bet jeigu užsispyręs blogis pasirodys neįveikiamas, gėda vis tiek bus (toks dabar laikas), tik tuomet ji bus kančia, tolinanti nuo gėrio. Siekių išsipildymas, gerovė gali būti įgyta lengviau, naudingiau, patikimiau. Juk jau žino ir tiki tuo, ką sakė poetas:
Nors būtų jau visai šalia mirtis,
tikiu, ateis tokia diena,
kai blogis, neapykanta išnyks,
Ir gėrio pergalė bus amžina.
Taip ir įvyks, nors kol kas „blogis ir neapykanta“ dar yra „jėga“.
„Literatūra ir menas“, 1990.V.19, Nr. 20, p. 1.
