Rašytojas prozininkas, visuomenės veikėjas Vytautas Girdzijauskas pirmuoju savo kūrybos laikotarpiu daugiausia gvildeno asmenybės ir bendruomenės santykius, vaizdavo inteligentiją. Vėlesniuose romanuose labiau gilinosi į individo dvasinės saviraiškos, dorovinio atsparumo, tautinės rezistencijos reiškinius. 1957-1960 m. už antisovietinę veiklą buvo kalintas Taišete. Grįžęs, 1961-1968 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, 1968-1974 m. – LSSR sveikatos apsaugos ministerijoje. Nuo 1974 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o nuo 1998 m. – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos prezidentas. V. Girdzijauskas daug bendravo su disidentais: neretai aptardavo politines ir ekonomines aktualijas ar tiesiog pasikalbėdavo apie gyvenimiškus rūpesčius bei džiaugsmus. Kviečiame paskaityti ištrauką iš V. Girdzijausko dienoraščio apie kelis disidentus.
Vytautas Girdzijauskas
Disidentai
Trečiadienis, rugpjūčio 15 d.
Skinu raudonuosius serbentus Alberto Žilinsko sode ir nepakeliu galvos. Uogos stambios, prinokusios, pačios krinta į delnus. Pilna jų ant žemės – raudonuoja, tikras kilimas. Praėjusį savaitgalį čia darbavosi Viktoras Petkus su savo kompanija, bet jų liko ir man – bus gardžios uogienės žiemai. Pats Albertas ir jo šeima taip pat prisirėškė pakankamai. Tokia jau lietuvio prigimtis, kai užsimoja, tai iš peties, o paskui nebeapžioja. Ir su uogomis, ir su obuoliais beveik kiekvieną rudenį tikras vargas. Ir su sodais taip pat. Albertas čia įsikuria ir žiemoja – butas paliktas vaikams, kurie jau užaugo, subrendo, sukūrė šeimas, o kadais buvo likęs vienas su trimis mažais vaikais. Užaugino, nepražuvo, šiek tiek parėmė jo tėvai. Žmonos žūties drama neatskleista iki šiol. Viena aišku – be KGB rankos čia neapsieita. Moteris neatlaikė spaudimo – nuolatiniai skambučiai, gąsdinimai areštu, tardymas. Tikslas buvo aiškus: pažaboti Albertą, kurio nei skambučiai, nei iškvietimai į rūmus neveikė – jis tyliai dirbo savo slaptąjį darbą, daug metų buvo sąžinės tarnyboje. Ir prieš areštą, ir po arešto, ir po kalinimo. Jis pats nerašinėjo nei į Kronikas, nei į Aušrą, nei į Perspektyvas, buvo vienas iš tų, kurie daugino ir platino pogrindžio spaudą.
Artimiausias jis buvo Vytauto Skuodžio grupei ir jo leidiniams. Svarbiausias, žinoma, Vytauto Skuodžio veikalo Dvasinis genocidas dauginimas ir platinimas, kuris net autorių areštavus 1980-aisiais nesustojo. Tą darbą, suprantama, dirbo ne vienas žmogus. Greta buvo Stasys Stungurys, ir pats rašinėjantis į pogrindinę Aušrą, Albertas Zvicevičius, dar vienas kitas, kurių vardai ir pavardės dėl konspiracijos buvo žinomi tik artimiausiems bičiuliams. Tai vidurinioji disidentų grandis, nuo kurios priklausė, ar laisvas žodis pasieks vietinį ir užsienio skaitytoją, ar naujieji Katalikų Bažnyčios Kronikos numeriai bus skaitomi per Vatikano ir kitas radijo stotis. Aukščiausiąją grandį sudarė kiti. Tai Viktoras Petkus su savo Helsinkio grupe, kunigas Sigitas Tamkevičius su savo Kronikos leidėjais ir platintojais, Antanas Terleckas su savo Laisvės šaukliu ir ištikimuoju jaunuoju bendradarbiu Juliumi Sasnausku, kauniškis Liudas Dambrauskas, Mindaugas Bloznelis ir daugelis kitų, nenuleidusių rankų iki pat 1990-ųjų. Šių žmonių neveikė nei įspėjimai, nei kvietimai į KGB rūmus, nei areštai, nei teismai.
Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Viktoras Petkus, buvo teistas net keturis kartus ir iškalėjo sovietiniuose gulaguose ketvirtį amžiaus! Buvo ir dar viena grupė žmonių, kurie aktyviai nebuvo įsitraukę nei į uždraustos literatūros rašymo, nei į dauginimo, nei į platinimo darbą, bet tuos aktyvius visaip rėmė. Susitikinėdavo su jais, aptardavo ir patardavo, paimdavo į rankas vieną kitą spaudinį ir jį paleisdavo „į pasaulį“. Išoriškai jie buvo tolerantiški sovietinei sistemai, kai kurie užėmė gana atsakingus postus. Tai – lyg koks laidininkas, praleidžiantis nelegalią srovę į tautos kūno kapiliarus. Niekas nežino, kiek jų buvo, sunku pasakyti kaip jie atsilaikė prieš KGB spaudimą, o rasi ne visi atsilaikė. Visaip išsisukinėdami, kai ką pranešinėdami, kai ką nuslėpdami, kybojo tarp žemės ir dangaus. Jiems, suprantama, niekas dabar neteikia ordinų ir medalių, o suradę kokį lapelį KGB archyvuose, skuba apšaukti KGB agentais tie, kurie patys anais laikais dirbo juodą darbą...
Tiesą sakant, niekas neskuba įvertinti ar apdovanoti net pačių žymiausių disidentų. Nei Albertas Žilinskas, nei Stasys Stungurys nėra gavę jokio medalio, jokio pagyrimo rašto. Priešingai – neretai pavadinami komunistais, išdavikais ir kitais „maloniais“ vardais. Neką pešė iš nepriklausomybės ir patys garbingiausieji. Vytautas Skuodis iš Genocido centro generalinio direktoriaus pareigų buvo išvarytas Seimo, vadovaujamo „tautos tėvo“ Vytauto Landsbergio, nutarimu, Viktoras Petkus ir Stasys Stungurys atleisti iš Vyriausybės patarėjų pareigų, kai tik dešinieji atėjo į valdžią 1996-aisiais. Iš nelabai svarbių pareigų Seime tais pačiais metais privalėjo pasitraukti ir Albertas Žilinskas. Nė vienas iš žymiausių disidentų nebuvo pakviestas nė į vieną nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, nebuvo išrinktas į Seimą. Nepuolė prie tos medaus statinės.
Renku, renku, renku, nesižvalgau – kibiras pamažu pilnėja. Albertas vis dar negrįžta, o debesys, jaučiu, supa mano sodą iš visų pusių – tuoj tuoj prapliups liūtis, o tada jau poilsis, kad tik greičiau tas šeimininkas sugrįžtų, nes prie trobelės durų guli Džekas, kuris man nieko nesako, bet įeiti į vidų vargu bau leis. Be to, turbūt užrakinta. Braukiu nuo šakų, vieną kitą sugriebiu nuo žemės – rankos ir akys užimtos, o mintys laisvos. Jos plaukioja, pinasi, nuslysta praeitin, vėl grįžta.
Prieš gerą ketvirtį amžiaus į šį namelį, esantį nelabai toli nuo centro, bet pasislėpusį kolektyvinių sodų paunksmėje nuosavu automobiliu vežiau nenaudingą spaudą iš Alberto Zvicevičiaus buto Daukanto gatvėje. Jo vienišas kambarys buvo grūste prigrūstas knygų, žurnalų, laikraščių, jų iškarpų. Vyrai tada laukė gal arešto, gal kratų, todėl derėjo šiek tiek apsivalyti. Namelis dar buvo vos baigtas statyti, Albertas gyveno savo bute, regis, Architektų gatvėje. Prisikrovėm pilną bagažinę, saloną, atgabenome, išnešėme, sudėjome į iš anksto Alberto parengtas lentynas ir rūsyje, ir ant aukšto. Ne, tada nieko neįvyko. Nekratė nei vieno, nei kito Alberto – tas krovinys ir dabar tebėra. Kitas knygų išvežimas iš Alberto Zvicevičiaus buto įvyko bene 1992-aisiais, po jo mirties, kai giminaičiai panoro laisvo kambario. Tada Vytautas Skuodis už savo pinigus nupirko visą bičiulio sukauptą biblioteką, o ją sudarė keli, jei ne keliolika tūkstančių, tomų – prikrovėme pilną bortinį sunkvežimį – ir padovanojo Katalikų mokslų akademijai. Pratūnojusią Jonų bažnyčios palėpėse keletą metų, mat Akademijoje neatsirado bibliotekos tvarkytojų, Vytautas Skuodis ją pergabeno į vieną Kauno viešąją biblioteką...
- Padėkdie! – krūpteliu ir atsigręžiu: Albertas, spaudžiu ranką. - Džiugu, kad mano geras nenueis vėjais.
- Nueis, - sakau, - prarysime, - abu šyptelime. - Išvirsiu, uždarysiu ir išvažiuosiu, o žiemą...
- Kaip tau sekasi, nemiršti iš nuobodulio prie tos jūros?
- Nuobodžiauti neleidžia žinai kas...
- Žinau, žinau! Bet aš jau pradedu primiršti savuosius – dideli, o anūkų tikiuosi išvengti... - jis pritupia greta ir dabar mano kibiras dvigubai greičiau pilnėja. Debesys rūstūs, grasina, bet liūtimi neprakiūra, siūbteli tokia lyg miglelė, dar labiau patamsėja, bet greit išsisklaido. - Matau, tu greit susidorosi, einu kavos kaisti.
- Nesirūpink, aš nealkanas.
- Mano gerklė pradžiūvo... Senokai matėmės...
Kalbos mums niekada netrūko ir nepristigs. Albertas kur kas geriau nutuokia ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, nes pats ją yra studijavęs. Ir dabar dar domisi. Jis būtų visai tinkamas ūkio ministras, bet krato rankas, trūksta kompetencijos, administravimo įgūdžių. Kita vertus, niekas niekada nesiūlė ir jau nebesiūlys.
- Aš niekada nesiimsiu darbo, kurio neišmanau.
- Manai, kad jie išmano?
- Yra ir išmanančių.
- Brazauskas? Gentvilas? Paksas? Kubilius?
- Brazauskas šiek tiek pasivėlino, o Gentvilas...
- Manai, kad nuves į Europos Sąjungą?
- Ten vesti nereikia, nori nenori būsi nutemptas.
- Kam tiek triukšmo?
- Argi nežinai kam? Įvaizdžiui, reikšmingumui.
Mudviejų požiūriai beveik sutampa, todėl ginčytis nėra dėl ko. Vienas kitas nežinomas faktas, viena kita mintis.
- Ar Juozaitis turi šansų rinkimuose? - teiraujuosi jo nuomonės.
- Jei Brazauskas panorės.
- O tauta?
- Nuo kada jiems svarbūs tautos norai?
- Tauta išrinktų ir Šustauską.
- Žinoma, išrinktų, jeigu tik panorėtų koks nors lietuviškas ar užsieninis lubys.
Tokios tokelės. Tokia ta mūsų nepriklausomybė, demokratija...
- Ne tik mūsų, - sako Albertas lyg atspėjęs mano mintį.
Toks gyvenimas, toks pasaulis. Ne taip seniai visai kitokios mintys sukdavosi mūsų galvose.
- Sako, kad dvi dešimtys šeimų valdo pasaulio finansus...
- Gal dvi, o gal viena dešimtis, koks skirtumas – nuo mūsų niekas nepriklauso.
Ar iš tikrųjų nepriklauso?
Ištiesiu ranką tylėdamas.
- Palydėsiu.
Lėtai žingsniuojame į autobusų stotelę, diskusijos netęsiame. Nėra prasmės.
Šiąnakt virsiu uogienę. Tai – tikrai prasmingas darbas.
Skinu raudonuosius serbentus Alberto Žilinsko sode ir nepakeliu galvos. Uogos stambios, prinokusios, pačios krinta į delnus. Pilna jų ant žemės – raudonuoja, tikras kilimas. Praėjusį savaitgalį čia darbavosi Viktoras Petkus su savo kompanija, bet jų liko ir man – bus gardžios uogienės žiemai. Pats Albertas ir jo šeima taip pat prisirėškė pakankamai. Tokia jau lietuvio prigimtis, kai užsimoja, tai iš peties, o paskui nebeapžioja. Ir su uogomis, ir su obuoliais beveik kiekvieną rudenį tikras vargas. Ir su sodais taip pat. Albertas čia įsikuria ir žiemoja – butas paliktas vaikams, kurie jau užaugo, subrendo, sukūrė šeimas, o kadais buvo likęs vienas su trimis mažais vaikais. Užaugino, nepražuvo, šiek tiek parėmė jo tėvai. Žmonos žūties drama neatskleista iki šiol. Viena aišku – be KGB rankos čia neapsieita. Moteris neatlaikė spaudimo – nuolatiniai skambučiai, gąsdinimai areštu, tardymas. Tikslas buvo aiškus: pažaboti Albertą, kurio nei skambučiai, nei iškvietimai į rūmus neveikė – jis tyliai dirbo savo slaptąjį darbą, daug metų buvo sąžinės tarnyboje. Ir prieš areštą, ir po arešto, ir po kalinimo. Jis pats nerašinėjo nei į Kronikas, nei į Aušrą, nei į Perspektyvas, buvo vienas iš tų, kurie daugino ir platino pogrindžio spaudą.
Artimiausias jis buvo Vytauto Skuodžio grupei ir jo leidiniams. Svarbiausias, žinoma, Vytauto Skuodžio veikalo Dvasinis genocidas dauginimas ir platinimas, kuris net autorių areštavus 1980-aisiais nesustojo. Tą darbą, suprantama, dirbo ne vienas žmogus. Greta buvo Stasys Stungurys, ir pats rašinėjantis į pogrindinę Aušrą, Albertas Zvicevičius, dar vienas kitas, kurių vardai ir pavardės dėl konspiracijos buvo žinomi tik artimiausiems bičiuliams. Tai vidurinioji disidentų grandis, nuo kurios priklausė, ar laisvas žodis pasieks vietinį ir užsienio skaitytoją, ar naujieji Katalikų Bažnyčios Kronikos numeriai bus skaitomi per Vatikano ir kitas radijo stotis. Aukščiausiąją grandį sudarė kiti. Tai Viktoras Petkus su savo Helsinkio grupe, kunigas Sigitas Tamkevičius su savo Kronikos leidėjais ir platintojais, Antanas Terleckas su savo Laisvės šaukliu ir ištikimuoju jaunuoju bendradarbiu Juliumi Sasnausku, kauniškis Liudas Dambrauskas, Mindaugas Bloznelis ir daugelis kitų, nenuleidusių rankų iki pat 1990-ųjų. Šių žmonių neveikė nei įspėjimai, nei kvietimai į KGB rūmus, nei areštai, nei teismai.
Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Viktoras Petkus, buvo teistas net keturis kartus ir iškalėjo sovietiniuose gulaguose ketvirtį amžiaus! Buvo ir dar viena grupė žmonių, kurie aktyviai nebuvo įsitraukę nei į uždraustos literatūros rašymo, nei į dauginimo, nei į platinimo darbą, bet tuos aktyvius visaip rėmė. Susitikinėdavo su jais, aptardavo ir patardavo, paimdavo į rankas vieną kitą spaudinį ir jį paleisdavo „į pasaulį“. Išoriškai jie buvo tolerantiški sovietinei sistemai, kai kurie užėmė gana atsakingus postus. Tai – lyg koks laidininkas, praleidžiantis nelegalią srovę į tautos kūno kapiliarus. Niekas nežino, kiek jų buvo, sunku pasakyti kaip jie atsilaikė prieš KGB spaudimą, o rasi ne visi atsilaikė. Visaip išsisukinėdami, kai ką pranešinėdami, kai ką nuslėpdami, kybojo tarp žemės ir dangaus. Jiems, suprantama, niekas dabar neteikia ordinų ir medalių, o suradę kokį lapelį KGB archyvuose, skuba apšaukti KGB agentais tie, kurie patys anais laikais dirbo juodą darbą...
Tiesą sakant, niekas neskuba įvertinti ar apdovanoti net pačių žymiausių disidentų. Nei Albertas Žilinskas, nei Stasys Stungurys nėra gavę jokio medalio, jokio pagyrimo rašto. Priešingai – neretai pavadinami komunistais, išdavikais ir kitais „maloniais“ vardais. Neką pešė iš nepriklausomybės ir patys garbingiausieji. Vytautas Skuodis iš Genocido centro generalinio direktoriaus pareigų buvo išvarytas Seimo, vadovaujamo „tautos tėvo“ Vytauto Landsbergio, nutarimu, Viktoras Petkus ir Stasys Stungurys atleisti iš Vyriausybės patarėjų pareigų, kai tik dešinieji atėjo į valdžią 1996-aisiais. Iš nelabai svarbių pareigų Seime tais pačiais metais privalėjo pasitraukti ir Albertas Žilinskas. Nė vienas iš žymiausių disidentų nebuvo pakviestas nė į vieną nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, nebuvo išrinktas į Seimą. Nepuolė prie tos medaus statinės.
Renku, renku, renku, nesižvalgau – kibiras pamažu pilnėja. Albertas vis dar negrįžta, o debesys, jaučiu, supa mano sodą iš visų pusių – tuoj tuoj prapliups liūtis, o tada jau poilsis, kad tik greičiau tas šeimininkas sugrįžtų, nes prie trobelės durų guli Džekas, kuris man nieko nesako, bet įeiti į vidų vargu bau leis. Be to, turbūt užrakinta. Braukiu nuo šakų, vieną kitą sugriebiu nuo žemės – rankos ir akys užimtos, o mintys laisvos. Jos plaukioja, pinasi, nuslysta praeitin, vėl grįžta.
Prieš gerą ketvirtį amžiaus į šį namelį, esantį nelabai toli nuo centro, bet pasislėpusį kolektyvinių sodų paunksmėje nuosavu automobiliu vežiau nenaudingą spaudą iš Alberto Zvicevičiaus buto Daukanto gatvėje. Jo vienišas kambarys buvo grūste prigrūstas knygų, žurnalų, laikraščių, jų iškarpų. Vyrai tada laukė gal arešto, gal kratų, todėl derėjo šiek tiek apsivalyti. Namelis dar buvo vos baigtas statyti, Albertas gyveno savo bute, regis, Architektų gatvėje. Prisikrovėm pilną bagažinę, saloną, atgabenome, išnešėme, sudėjome į iš anksto Alberto parengtas lentynas ir rūsyje, ir ant aukšto. Ne, tada nieko neįvyko. Nekratė nei vieno, nei kito Alberto – tas krovinys ir dabar tebėra. Kitas knygų išvežimas iš Alberto Zvicevičiaus buto įvyko bene 1992-aisiais, po jo mirties, kai giminaičiai panoro laisvo kambario. Tada Vytautas Skuodis už savo pinigus nupirko visą bičiulio sukauptą biblioteką, o ją sudarė keli, jei ne keliolika tūkstančių, tomų – prikrovėme pilną bortinį sunkvežimį – ir padovanojo Katalikų mokslų akademijai. Pratūnojusią Jonų bažnyčios palėpėse keletą metų, mat Akademijoje neatsirado bibliotekos tvarkytojų, Vytautas Skuodis ją pergabeno į vieną Kauno viešąją biblioteką...
- Padėkdie! – krūpteliu ir atsigręžiu: Albertas, spaudžiu ranką. - Džiugu, kad mano geras nenueis vėjais.
- Nueis, - sakau, - prarysime, - abu šyptelime. - Išvirsiu, uždarysiu ir išvažiuosiu, o žiemą...
- Kaip tau sekasi, nemiršti iš nuobodulio prie tos jūros?
- Nuobodžiauti neleidžia žinai kas...
- Žinau, žinau! Bet aš jau pradedu primiršti savuosius – dideli, o anūkų tikiuosi išvengti... - jis pritupia greta ir dabar mano kibiras dvigubai greičiau pilnėja. Debesys rūstūs, grasina, bet liūtimi neprakiūra, siūbteli tokia lyg miglelė, dar labiau patamsėja, bet greit išsisklaido. - Matau, tu greit susidorosi, einu kavos kaisti.
- Nesirūpink, aš nealkanas.
- Mano gerklė pradžiūvo... Senokai matėmės...
Kalbos mums niekada netrūko ir nepristigs. Albertas kur kas geriau nutuokia ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, nes pats ją yra studijavęs. Ir dabar dar domisi. Jis būtų visai tinkamas ūkio ministras, bet krato rankas, trūksta kompetencijos, administravimo įgūdžių. Kita vertus, niekas niekada nesiūlė ir jau nebesiūlys.
- Aš niekada nesiimsiu darbo, kurio neišmanau.
- Manai, kad jie išmano?
- Yra ir išmanančių.
- Brazauskas? Gentvilas? Paksas? Kubilius?
- Brazauskas šiek tiek pasivėlino, o Gentvilas...
- Manai, kad nuves į Europos Sąjungą?
- Ten vesti nereikia, nori nenori būsi nutemptas.
- Kam tiek triukšmo?
- Argi nežinai kam? Įvaizdžiui, reikšmingumui.
Mudviejų požiūriai beveik sutampa, todėl ginčytis nėra dėl ko. Vienas kitas nežinomas faktas, viena kita mintis.
- Ar Juozaitis turi šansų rinkimuose? - teiraujuosi jo nuomonės.
- Jei Brazauskas panorės.
- O tauta?
- Nuo kada jiems svarbūs tautos norai?
- Tauta išrinktų ir Šustauską.
- Žinoma, išrinktų, jeigu tik panorėtų koks nors lietuviškas ar užsieninis lubys.
Tokios tokelės. Tokia ta mūsų nepriklausomybė, demokratija...
- Ne tik mūsų, - sako Albertas lyg atspėjęs mano mintį.
Toks gyvenimas, toks pasaulis. Ne taip seniai visai kitokios mintys sukdavosi mūsų galvose.
- Sako, kad dvi dešimtys šeimų valdo pasaulio finansus...
- Gal dvi, o gal viena dešimtis, koks skirtumas – nuo mūsų niekas nepriklauso.
Ar iš tikrųjų nepriklauso?
Ištiesiu ranką tylėdamas.
- Palydėsiu.
Lėtai žingsniuojame į autobusų stotelę, diskusijos netęsiame. Nėra prasmės.
Šiąnakt virsiu uogienę. Tai – tikrai prasmingas darbas.
Iš V. Girdzijausko knygos „Palangos dienoraštis 2001-2012“
Vilnius: Naujoji Romuva, 2018, p. 96-99.
