1996 m. spalio 16 d. Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) surengė Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimą. Pranešimus skaitė MLRT pirmininkas V. Šilas, hum. m. dr. N. Kairiūkštytė. Ši visuomeninė organizacija buvo įkurta Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 12 18 nutarimu. Veikė prie Aukščiausiosios Tarybos (vėliau – Seimo). Išaugo iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Mažosios Lietuvos genocido ir kultūros palikimo klausimų komisijos (įkurta 1989 09 05). Nuo 1993 06 25 tapo savarankiška organizacija su juridinio asmens teisėmis (perregistruota 1996 05 14). MLRT nariai yra Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai bei šio regiono kultūrinių organizacijų deleguoti atstovai. Nuo 1989 m. MLRT pirmininkas yra Vytautas Šilas. Spausdiname V. Šilo pranešimą, skaitytą minėtame spalio 16 d. minėjime.
Vytautas Šilas
„Imperinės Mažosios Lietuvos genocido šaknys“
Kodėl mes keliame Mažosios Lietuvos genocido pasmerkimo klausimą, aiškiai suprasdami, jog pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį – Karaliaučiaus kraštą valdo ne Lietuva, o Rusija? Keliame todėl, kad, pirma, tai – etninė lietuvių žemė. Šitą patvirtina iš Simono Grunau atėjęs Mažosios Lietuvos (Klein Litaw) vardas ir statistika, teigianti, jog XVIII a. pradžioje, prieš didįjį marą, lietuviai čia sudarė gyventojų daugumą. O antrą – per 40 proc. Karaliaučiaus krašto gyventojų prieš II pasaulinį karą buvo lietuviai arba bent lietuvių kilmės žmonės. Taigi, pagalvokime, ar mes, lietuviai, galime abejingai žiūrėti į lietuvių etninio krašto lietuvių kilmės žmonių graudžius likimus?
Keldami genocido Mažojoje Lietuvoje pasmerkimo klausimą, mes nekeliame Karaliaučiaus krašto priklausomybės kuriai nors valstybei klausimo. Tačiau ne tik mes, bet ir Rusija puikiai supranta, jog genocido pasmerkimas išklibintų jos buvimo Karaliaučiaus krašte pagrindą.
Buvęs Rusijos disidentas A. Solženycinas savo poemoje „Prūsiškos naktys“ sako: „Krauju užkariauto niekam neatiduosim“. Jo mintį kartoja Rusijos veikėjai, sakydami tą patį – Karaliaučiaus sritis jų, nes jie čia daug kraujo praliejo. Tikrai, praliejo daug. Daug savo, bet dar daugiau – vietos gyventojų.
Mažosios Lietuvos teritorijos puolimas prasidėjo 1944 m. spalio 4 d. Pirmojo Pabaltijo fronto pulk. K. Petrovskio 159 – oji Polocko tankų brigada puolė Šilutės link. Spalio 9 d. ji kirto Šilutės – Klaipėdos plentą, kuriuo vokiečių generolo Rau įsakymu į Tilžę norom nenorom traukėsi civiliai Klaipėdos krašto gyventojai. Petrovskio tankai traiškė pabėgėlių vežimus ir arklius. Išgėrę kareiviai plėšė vežamą turtą ir prievartavo moteris. Taip pirmą kartą civiliai Mažosios Lietuvos gyventojai susidūrė su Raudonąja armija „išlaisvintoja“.
Tuo pat metu Trečiojo baltarusių fronto flangas veržėsi prie Tilžės (Nemuną pasiekė tik spalio pabaigoje). Trečiojo baltarusių fronto centras tuokart puolė visą rytinį Karaliaučiaus krašto pakraštį. Jam pasisekė užimti ir išlaikyti 10 – 15 kilometrų Šilutės – Geldapės linija ribojantį teritorijos ruožą. Toliausiai prasiveržė ar tik ne gen. A. Lučinskio tankų brigada, nutaikyta į Gumbinę. Jos grupė užėmė Nemirkiemį (vok. Nemersdorf, rus. Majakovskoje), bet po kelių dienų buvo išstumta.
Grįžę į Nemirkiemį vokiečių kariškiai čia rado 72 išprievartautas ir sadistiškai nužudytas moteris (net 8 – 12 metų maergaites ir 84 metų senutę), 50 sušaudytų prancūzų belaisvių, turbūt mačiusių prievartavimą. Toks buvo antrasis Mažosios Lietuvos civilių gyventojų susitikimas su Raudonąja armija. Vienais duomenimis tai įvyko spalio 11 dieną, o Amerikos publicistas J. Dainauskas mini spalio 16 d., „Mūsų Lietuvos“ autorius B. Kviklys – spalio 20 dieną.
Didžioji Rytų Prūsijos puolimo operacija (po to pavadinta aštuntuoju Stalino smūgiu) presidėjo 1945 m. sausio 13 dieną.
Iš rytų Karaliaučiaus kraštą puolė Antrasis baltarusių frontas (vadovavo maršalas K. Rokosovskis). Karinė taryba išplatino atsišaukimą, kuris prasidėjo taip: „Atėjo laikas visiškai atsiskaityti su pikčiausiu mūsų Tėvynės priešu – vokiškaisiais fašistiniais grobikais už visus jų žvėriškumus, piktadarystes, už mūsų liaudies kančias!“.
Savo atsišaukimą išleido ir Trečiojo baltarusių fronto štabas. Jo propagandisto, rašytojo I. Erenburgo žodžiai ragino: „Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir mirusieji“. Trečiasis baltarusių frontas, vadovaujamas gen. I. Černiachovskio, iki sausio pabaigos atkirto Karaliaučiaus pietinį kraštą ir išėjo į Aistmares. Nespėjusiems pasitraukti nuo fronto civiliams gyventojams liko vienas kelias – per Baltijos jūrą evakuotis iš Piliavos, Naujųjų Kuršių. Ir išplaukusiems ne visiems pavyko nusigauti į Vakarus – sovietų kariškiai nuskandino kelias dešimtis laivų su pabėgėliais ir besitraukiančiais kariais. Pagaliau 1945 m. balandžio 9 d. kapituliavo 130 tūkst. kovotojų turėjęs Karaliaučiaus garnizonas. Didžioji karinė operacija baigėsi, tačiau nepasitraukusių civilių gyventojų kančios – ne. Karaliaučiaus mieste tuomet buvo 110 tūkst., o visame Karaliaučiaus krašte – apie 350 tūkst. gyventojų. Po metų, 1946 m. gegužės 1 d., liko 129 tūkst. žmonių. Yra žinoma, kad apie 30 tūkst. Karaliaučiaus krašto gyventojų išsigelbėjo perbėgę į Didžiosios Lietuvos kraštą. 1947 metais prasidėjo buvusių Vokietijos piliečių evakuacija iš Karaliaučiaus krašto į sovietinę Vokietijos zoną. Iki 1949 metų iš jo buvo išvežti beveik visi senieji gyventojai, iš viso 101 tūkst. žmonių. Kai 1951 m. gegužės 12 d. iš Įsruties išvyko paskutinis 3600 žmonių ešelonas į Vokietiją, tarp jų buvo tik 189 žmonės, suieškoti pačiame Karaliaučiaus krašte, kiti buvo sugaudyti Lietuvoje ir Latvijoje. O kur „dingo“ beveik 200 tūkstančių? Jie žuvo.
Kaip rašo J. Dainauskas. Karaliaučiaus krašte nebuvo nė vienos gyvenvietės, kur civiliai gyventojai nebūtų masiškai žudomi, deginami, kur moterys ( ir nėščios) nebūtų prievartaujamos. Kai kapituliavo Karaliaučius, Raudonosios armijos vadovybė mongolišku papročiu miestą 6 dienoms atidavė karių savivalei – žudymui, prievartavimui, plėšimui. Išlikę gyventojai buvo renkami į koncentracijos stovyklas, kur kentė patyčias, mirė nuo alkio, šalčio ir ligų. Tokių stovyklų būta prie Karaliaučiaus, Įsruties, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitur. Išlikusius, kaip minėjome, vežė į Vokietiją. Sovietų Sąjunga tuo nusižengė Stalino pasirašytam Potsdamo susitarimui. Susitarimas tik Lenkijai leido iškeldinti buvusius Vokietijos piliečius iš jai padovanotos Rytprūsių dalies.
Susirinkę 1947 m. sausio 15 d. Fuldoje (Vokietija) Mažosios Lietuvos tarybos prezidiumas surašė „Mažosios Lietuvos lietuvių protestą“, kuriame teigė: „Mes, to krašto gyventojai ir teisėti šeimininkai lietuviai, negalime grįžti į tėvų šalį dėl ten vykstančio bolševikų teroro... Mes turime nesugriaunamų įrodymų... kad šios šalies gyventojai lietuviai naikinami brutališkais būdais – badu ir deportacija, į jų vietą vežami kolonistai iš Rusijos gilumos... Mes prašome pavesti Mažosios Lietuvos valdymą UN komisijai, sudarant galimybę Mažosios Lietuvos žmonėms grįžti į savo tėvynę“. 1949 metais šis aktas su VLIKO’o memorandumu buvo įteiktas Valstybės departamentui Vašingtone, Didžiosios Britanijos vyriausybei ir Prancūzijos vyriausybei. Deja, didžiosios valstybės nereagavo į buvusios karo sąjungininkės įvykdytą genocidą... Vakarai niekuomet nemėgo sukti sau galvos dėl išvarytų, pavergtų tautų teisių. Tačiau vis dažniau akcentavo konkretaus, konkrečioje vietoje gyvenančio žmogaus teises. Stalinas tai anksti perkando: „Nėra žmogaus – ir problemos nėra“. Jis naikino, trėmė, vežė Karaliaučiaus krašto gyventojus. Kad nebūtų problemų...
Iš kur Stalino valstybėje kilo tokia neapykanta Mažosios Lietuvos gyventojams, toks šėtoniškas Karaliaučiaus krašte pasireiškęs žvėriškumas? Žiaurumo pasireiškimai nebuvo kažin kas nauja bolševikų valstybėje. Žinome apie lagerius, atsiradusius dar Lenino metais, apie 1941 – ųjų metų Lietuvos tremtinių dalią, apie 1943 – 1944 metų čečėnų, ingušų, balkarų, Krymo totorių (iš viso 1,4 mln. žmonių) trėmimus.
Lenino Rusija, vėliau perdažyta į Sovietų Sąjungą, nuo pat pradžių buvo blogio valstybė. Jos ideologija rėmėsi priešų ieškojimu (klasinių prieštaravimų ir klasių kovos modelis) ir orientavosi į savo piliečių prievartą. Rusijos patriarchas Tichonas 1918 metų spalio mėnesį priekaištavo Liaudies komisarų tarybai: „Jūs perskyrėte tautą į nesantaikos stovyklas ir įtraukėte ją į nebūto žiaurumo brolžudystę. Meilę Kristui jūs atvirai pakeitėte neapykanta... Žudynių ir plėšimų nebaudžiamumas sudaro jūsų laisvę“. Vienvaldė bolševikų – komunistų partija degė neapykanta Dievui ir jo įstatymų besilaikančiam žmogui ir siekė išvesti naują nemąstančią, besąlygiškai paklusnią, rusakalbę homo sovieticus veislę. Tas, kas netiko į homo sovieticus, turėjo būti pažemintas, sutryptas.
Paveldėjusi carų Rusijos besaikį troškimą plėstis kaip vėžio ląstelei, kaimynų sąskaita, Sovietinė Rusija – Sovietų Sąjunga negalėjo atsisakyti imperinių ambicijų. Dėl to ji užgrobė Gruziją, Moldaviją, aneksavo Baltijos valstybes, kariavo Afganistane.
Iš esmės tokia pat kaip stalininė Sovietų Sąjunga, totalitarinė, fanatiška, griaunanti visa, kas svetima, buvo ir hitlerinė Vokietija, 1939 m. kovo 22 d. ji aneksavo Mažosios Lietuvos Klaipėdos kraštą, ėmėsi genocido veiksmų prieš joje gyvenusius lietuvius. Po to naciai nutarė susidoroti su Lenkija. Du diktatoriai rado bendrą kalbą. Jų ministrų Molotovo ir Ribentropo slaptasis paktas padalino Europą į dvi dalis. Tačiau melo imperijose tarptautinių sutarčių laikomasi tik tol, kol tai būna joms naudinga. Dabar mes žinome, kad pasidalinusios svetimą turtą, agresorės skubėjo viena kitą užpulti. Šiandien rusų istorikai tikina, kad naciai juos su tuo paktu apgavo, o vokiečių istorikai teigia atvirkščiai – juos apgavę bolševikai.
Iš imperinės dviejų totalitarinių valstybių prigimties kilo pasaulio gaisras. Iš paniekos ir neapykantos tiems, kurių negalima buvo paversti besmegeniais rusakalbiais ar vokietkalbiais fanatais ir hitlerinių užmačių vykdytojais, kilo nacių ir bolševikų žvėriškumas.
1988 metais (žlungant Sovietų Sąjungai) pirmasis Lietuvoje Mažosios Lietuvos genocido klausimą garsiai iškėlė politkalinys Petras Cidzikas, dabar Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys. Genocidą reikia ne tik smerkti, bet ir nagrinėti. Todėl 1996 metų spalio pradžioje mes pakvietėme Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (Vilniuje) imtis Mažosios Lietuvos genocido temos. Įsijungti į šį darbą reikėtų ir kitai valstybinei įstaigai – istoriko A. Nikžentaičio vadovaujamam Vakarų Europos ir Prūsijos istorijos centrui (Klaipėdoje). Mūsų visuomeninė organizacija 1994 m. kovo mėn. ir 1995 m. rugsėjo mėn, siūlė LR Seimui nuspręsti kiekvieną spalį minėti Mažosios Lietuvos genocido dieną. Tačiau Lietuvos Seimas šį pasiūlymą atmetė. Prisimenu, kaip 1992 m. liepos 10 dieną nuo Vilniaus Arkikatedros prasidėjo jau minėto P. Cidziko surengtas Kryžiaus žygis Mažosios Lietuvos genocido aukoms atminti. Piligrimai (vyrai, moterys, vaikai) pėsti ėjo iki Įsruties, toliau (Valdžiai paliepus) važiavo. Tepliavoje juos sulaikė ginkluoti kareiviai ir milicija... Kodėl nei mūsų Seimas, nei pati Rusija nepasmerkė Mažosios Lietuvos bolševikinio genocido? Todėl, kad pasmerkti jį reikštų pasmerkti ir imperinę Rusijos prigimtį, pasmerkti ir imperinę Rusijos prigimtį, pasmerkti ir Čečėnijos genocidą.
Fašizmo teismas buvo. Reikia ir jo vyresnio brolio – bolševizmo teismo. Jo reikia tam, kad Rusija nusimestų šėtonišką imperinį mąstymą ir su juo susijusį kitų tautų prievartavimą, imtų gyventi savo jėgomis, savo resursais, atgimtų dvasiškai. Reikalaudami genocido pasmerkimo, nesiekiame sukelti baimės ar panikos Karaliaučiaus srityje. Norime, kad būtų pagerbtas nekaltai žuvusių atminimas ir bent vienas pametęs galvą žudynių dalyvis, patyręs dieviškąją atsivertimo ir atgailos malonę, pajustų sąžinės graužimą. Norime, kad iš sovietinės tėvynės atvykęs kolonistas nusiimtų kepurę prie kapo to, į kurio namą jis atvyko gyventi.
Spausdinta žurnale „Tautos atmintis“,
Vilnius: LGGRTC, 1997, Nr. 1, p. 20-23.
