Lietuvos geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis - Lietuvos Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. nuteistas 12 m., kalėjo lageriuose. 1987 m. ištremtas į užsienį, iki 1989 m. gyveno JAV. Vienoje savo knygų - „KGB kontrolėje, MVD priežiūroje“ - Vytautas aprašo, kaip Mordovijos lageryje teko prisidėti prie kalinių bibliotekos kūrimo. Dalį teksto apie tai galite paskaityti žemiau.
Vytautas Skuodis
Kalinių biblioteka
Prieš man atsirandant Mordovijos lagerio 5-ojoje zonoje, visi čia esantys kaliniai buvo atvežti iš kitų lagerių. Ši zona buvo sena, tačiau iki jų atvežimo buvo rekonstruojama. Pirmomis čia buvimo dienomis mano atrastas nemažas kiekis įvairiakalbių knygų telkinys turėjo ženklų, kurie bylojo, jog jos buvo 11, 17 ir 19 lageriuose. Tai rodė ant kai kurių lietuviškų knygų pailgi stačiakampiai antspaudai su užrašais „Lietuvių bibliotekas Nr....“ Vieno antspaudo galuose buvo net Gedimino stulpai. Visos tos knygos į čia buvo atgabentos kartu su kaliniais. Buvo knygų, atvežtų ar atsiųstų iš Lietuvos, su artimų žmonių dedikaciniais įrašais.
Klemensas Čepulis pasakojo, jog ilgą laiką jos buvo suverstos į krūvą vienoje barako patalpoje, iš kurios kūrikai pradėjo imti knygas į katilinę prakurams. Tik vėliau jos buvo sudėtos barako pirmame gale įrengtoje skaitykloje. Kad prieš tai tos knygos buvo naikinamos, tuo įsitikinau ir aš pats. Kartą pašauktas pas „zampolitą“ Brezginą, ant jo stalo pamačiau didelio formato knygos M. Valančiaus „Palangos Juzė“ tik viršelius, kuriuos jis naudojo kaip aplanką. Brezginas, pamatęs mano žvilgsnį, nukreiptą į tuos viršelius, apvertė juos į kitą pusę.
Kai visos knygos atsidūrė įrengtoje skaitykloje, jos vedėju buvo paskirtas korėjietis Kan Čan Cho, kuris dirbo ceche. Jis turėjo tos skaityklos raktą. Jį duodavo tiems, kurie norėjo į skaityklą patekti. Knygų paėmimo kontrolės iš viso nebuvo. Todėl dalis jų atsidūrė pas kalinius, tarytum jos būtų buvusi jų nuosavybė.
Vadinamam skaityklos ir bibliotekos vedėjui ir administracijai neprieštaraujant, visas tas knygas, sukrautas metalinėse lentynėlėse, sugrupavau pagal kalbas. Po to netrukus raktą nuo tos skaityklos ir bibliotekos perėmė Petras Paulaitis. Administracijos prenumeruojami laikraščiai buvo perkelti į mažas skaityklas prie sekcijų.
1982 metais buvo nuspręsta trečiosios zonos – ligoninės politinių kalinių skyrių dėl jų sumažėjimo uždaryti, o jame dar likusius ligonius perkelti į mūsų baraką, vietoj skaityklos ir tariamos „bibliotekos“ bei krautuvėlės įrengiant palatą ligoniams. Bibliotekai ir krautuvėlei buvo atvežti du vagonėliai be ratų. Tokius pat, koks yra kieme ir naudojamas kalinių daiktams sudėti. Jame yra ir mano kuprinė, su kuria atvažiavau. Viename iš jų buvo įrengta biblioteka.
Po būsimos palatos remonto joje buvo patalpinti keli sunkūs ligoniai. Juos slaugė kartu su jais į čia atvykęs kalinys sanitaras Muratovas.
Bibliotekai skirtame vagonėlyje pagal mano parengtą projektą paprastas, tačiau gražias lentynas nuo grindų iki lubų pagamino įvairių darbų meistras Dainis Lismanis.
Vieną sekmadienį knygoms perkelti iš būsimos palatos buvo pakviesti abiejų sekcijų kaliniai. Tačiau toje talkoje dalyvavo tik keli seni kaliniai. „Semidesiatnikai“ tame knygų perkėlime nedalyvavo. Jie į mano ir D. Lismanio darbą laisvalaikiu, rūpinantis būsimos tikros bibliotekos įrengimu, žiūrėjo kaip į „bendradarbiavimą su administracija“. Buvo graudu matyti kaip vyriausias iš kalinių Antanas Vaivada neša tas knygas, o moksluose išsilavinę stoviniuoja kieme ir tik stebi mūsų visų darbą. Tik tą darbą baigiant, vienas kitas iš jų pernešė keletą knygų ryšulių.
Dabar turėjome pakankamai erdvės visų knygų išdėstymui ir tolesniam jų sutvarkymui.
Dar prieš tų knygų perkėlimą Brezginas man pasiūlė būti bibliotekos tarybos nariu. Jaučiau, kad tokia pareigybė tikrai bus suprasta kaip bendradarbiavimas su administracija. Tačiau sutikęs galėsiu laisvai ir atvirai tobulinti ir kontroliuoti bibliotekos darbą. Delsdamas duoti sutikimą paklausiau: „O kas kiti bus tos tarybos nariai?“ Brezginas paminėjo Lismanį, Paulaitį, Bobkovą. Bobkovas buvo neseniai atvykęs iš Leningrado, nuteistas kaip šnipas. Jis buvo išdidus ir nepalankiai vertinantis visus „antitarybininkus“. Bobkovas man nepatiko. Tačiau kadangi toje taryboje bus Paulaitis, aš sutikau, nors jį Algimantas Andreika buvo įtikinęs, jog aš esu slaptas KGB agentas, Paulaitis pradėjo man rodyti nepasitikėjimą ir net priešiškumą.
Kai iš manęs ar Lismanio kiti sužinojo apie tai, jog ir Paulaitis bus tos tarybos narys „semidesiatnikai“ pradėjo įtikinėti Paulaitį, kad jis nesutiktų. P. Paulaitis nuėjęs pas Brezginą pareiškė, jog atsisako būti bibliotekos vedėju ir tarybos nariu.
Įkalinimo įstaigos nuostatuose yra skyrius, kuriame rašoma apie kalinių savanoriškas organizacijas: kolektyvo tarybas ir bibliotekų tarybas. Mūsų „semidesiatnikų“ įsitikinimu, jos abi ir yra „bendradarbiavimas“ su administracija. Tokių bendradarbiavimu buvo laikomas ir darbas tarp pirmųjų dviejų spygliuotų vielų užtvarų, kuriuo veda takas nuo izoliatoriaus iki kontrolinės. Buvo kalbama, kad zonos tarybos pirmininkas yra Rudko, bet to jo pirmininkavimo niekada nepastebėjau.
Tuose nuostatuose rašoma, kad „Kalėjimo ir tarp nuteistųjų, laikomų kamerų tipo patalpose, griežto režimo kolonijose, sieninių laikraščių redakcinės kolegijos sudaromos įstaigos viršininko įsakymu, pasiūlius kolektyvo tarybai. Pati kolektyvo taryba susideda iš 11 žmonių, balsų dauguma išrinkta nuteistųjų bendrame susirinkime. Į jos sudėtį įeina nario teisėmis kolektyvų pirmininkai“. Per visą tame lageryje buvimo laiką jokio kolektyvo susirinkimo ir kokių nors rinkimų nebuvo, nors nuostatuose sakoma, jog kolektyvo taryba yra renkama metams. Taigi tapau bibliotekos tarybos nariu be jokių rinkimų, tik „zampolitui“ Brezginui pasiūlius.
Bobkovui būnant bibliotekos vedėju, retai kada užeidavau į ją. Nepatikdavo jam, kad į biblioteką atnešu mano perskaitytus lietuviškus žurnalus ir kai kuriuos laikraščius. Kažkam jis buvo prasitaręs, gal ir ne kartą, jog visa tai reikėtų atiduoti ne į biblioteką, o į katilinę. Jokių bibliotekos tarybos pasitarimų nebūdavo.
Bobkovas neilgai buvo toje bibliotekoje. Jį perkėlė į valgyklą duonriekio pareigoms. Jo vietoje bibliotekos vedėju buvo paskirtas prieš metus atvežtas pedagogas Alfredas Zarinis, stambus, pasiligojęs vyras, turintis 2 grupės invalido statusą dar iš Latvijos. Tas darbas bibliotekoje buvo kaip tik jam. Laisvu nuo darbo laiku su juo glaudžiai bendradarbiavau, nežinodamas, ar dar esu administracijos laikomas bibliotekos tarybos nariu? Pats A. Zarinis gal net nežinojo, kad tokia taryba turėtų būti.
Reikėjo visas knygas sukatalogizuoti, tačiau administracija negalėjo gauti kanceliarinių knygų. Sutiko, kad aš paprašyčiau savo šeimos tokią knygą atsiųsti. Tačiau, kad atsiųstų zonos administracijai. Gavę ją abu su Alfredu pradėjome į ją rašyti knygų bibliografinius duomenis. Taip sudarėme visų knygų katalogą.
Ką tik įrengus biblioteką, prašėme visų kalinių sunešti visas jų turimas knygas, jeigu jos nėra jų nuosavybė. P. Povilaitis atidavė ir savas nuosavas, lotynų kalbos vadovėlius ir kitas. Nemažai nuosavų knygų į biblioteką atidavė ir senukas estas Kirotoksas.
Kartą pro vartas į zoną įvažiavo vežimas, traukiamas arklio. Jį vadeliojo majoras Šalinas. Labai nustebau pamatęs, kad vežime buvo labai daug knygų: lietuviškų, latviškų, estiškų ir kitų. Vėliau paaiškėjo, jog jos paimtos iš greta esančios politinių kalinių moterų zonos, kurių joje buvo mažiau dešimties. Tos knygos joms ten buvo nereikalingos. Dabar abu su A. Zariniu vėl turėjome darbo, kad jas įtrauktume į esamus knygų rinkinius ir jas su katalogizuotume.
Sprendžiant pagal lietuviškų knygų, esančių bibliotekoje, išleidimo metus, nemažai jų buvo gautos ir Vilniaus KGB iniciatyva. Bibliotekoje buvo mažai knygų rusų ir ukrainiečių kalba. Esančios daugiausia apynaujės, parūpintos KGB arba lagerio administracijos. Lietuviškos, latviškos ir estiškos knygos – tai likučiai tų knygų, kurias kadaise įvairiuose lageriuose kalėję kaliniai galėjo gauti iš namų. Ne vienoje iš jų yra jaudinančios dedikacijos.
Kartą bibliotekoje atsirado storoka knyga su dokumentais, kuriuos parašė arba vizavo V. Leninas. Vienas kalinys atrado turbūt F. Dzeržinskio raštą su paklausimu, ką daryti su 800 popų ir vienuolių? Rašte viršuje buvo trumpas Lenino užrašas „Rastreliat!” (liet. – „Sušaudyti!“). Tai tarp kalinių sukėlė didelį susidomėjimą, Iš zonos informatorių tai sužinojo ir administracija. Atėjęs sekcijos viršininkas paprašė kalinio, pas kurį toji knyga buvo, jam laikinai paskolinti. Toji knyga į biblioteką nebesugrįžo. Administracija pati tą knygą parūpino, kad mus politiškai apšviestų, ir nepasidomėjo, kaip mes ja būsime „apšviesti“.
Iš viso toje mūsų bibliotekoje buvo apie pusketvirto tūkstančio knygų. Ji buvo laikoma pavyzdine, todėl atvykus svečiams – aukšto rango pareigūnams, jie visada būdavo vedami į tą biblioteką, kad ją jiems parodytų. Joje kaupėsi mano iš Lietuvos gaunami periodiniai leidiniai, net iškarpos iš lietuviškų dienraščių ir iš senų rusiškų laikraščių komplektų iš mūsų sekcijos skaityklos. Į biblioteką ir kiti kaliniai atiduodavo savo prenumeruojamus ir perskaitytus žurnalus.
Bibliotekininkas A. Zarinis kartą buvo nubaustas už tai, kad jo sekcijos viršininkė Lidija Podust bibliotekoje rado jam priklausančių maisto produktų. A. Zarinis 1984 metų kovo mėnesį, pasibaigus bausmės terminui, iš lagerio buvo paleistas.
Jo vietoje bibliotekos vedėju buvo paskirtas maskvietis medikas, turbūt aprusėjęs latvis Arnoldas Andersonas. Jis 1941 metais su tėvais buvo ištremtas iš Latvijos. Sveikas žmogus, galėjęs dirbti ir siuvimo ceche. Tačiau jam buvo sudarytos sąlygos, kad galėtų zonos viršininkui Šalinui, neakivaizdiniu būdu kažkur studijuojančiam, rašyti kontrolinius darbus.
Dėl lietuviškos spaudos kaupimo bibliotekoje su Andersonu turėjau konfliktą. Teko zonos viršininkui rašyti pareiškimą, kuris buvo patenkintas. Man 1987 m. sausį išvykus į tremtį, visa toji lietuviškoji spauda atsidūrė kūrykloje.
SKUODIS Vytautas. KGB kontrolėje, MVD priežiūroje. (pirmoji knyga)
Vilnius: Gairės, 2015, p. 480-484.
