Per 2015 m. Šv. Kalėdas savo bendražygiui – disidentui Stasiui Stunguriui – Vytautas Skuodis padovanojo savo knygą „KGB kontrolėje, MVD priežiūroje“. Šioje knygoje – visi V. Skuodžio laiškai, kuriuos iš griežto režimo lagerio Mordovijoje jis galėjo rašyti savo šeimai ir motinai. Tarp tų laiškų yra intarpai lagerinių prisiminimų, – apie tai, ko tuose laiškuose jis rašyti negalėjo. Kviečiame susipažinti tik su maža ištrauka iš minėtosios knygos.
Vytautas Skuodis
„Semidesiatnikai“ 1981-aisiais metais
Mano ir Anastazo Janulio atvykimas į zoną sudomino tik kai kuriuos lietuvius, laikomus karo nusikaltėliais. Mums abiem ypatingą dėmesį skyrė tik Petras Paulaitis. Jis visada stengėsi mums padėti savo patarimais. Mus pradžiugindavo savo dovanėlėmis. Tačiau nei jis, nei kiti manęs neklausinėjo, už ką čia patekau ir koks gyvenimas Lietuvoje, lyg visa tai jų nedomintų.
Tačiau mums ypatingą dėmesį rodė čia buvę keli „antitarybininkai“, save vadinę „semidesiatnikais“ (nuteisti pagal BK 70 str.). O jų buvo vos keli. Su jais labai artimai bendravo ir Algirdas Žiprė, atliekantis 25 metų bausmę. Tik jis vienas iš visų čia esančių „karo nusikaltėlių“ domėjosi politika ir noriai dalyvavo pokalbiuose su „semidesiatnikais“ politinėmis temomis. Už ką jis pats buvo nuteistas 25 metams jis nepasakodavo. Ir kiti vengdavo apie tai jo klausti. Žemaitis A. Žiprė buvo kilęs iš Skuodo.
Per visus 1981-uosius metus tų „antitarybininkų“, be manęs ir A. Janulio, buvo tik penki.
1. Nikola Rudenko, apie 55-60 metų ukrainiečių rašytojas, Ukrainos Helsinkio grupės vienas iš organizatorių ir jos pirmininkas. Buvo suimtas 1977 metų vasario 5 dieną. Anksčiau jis buvo NKVD majoras. Gyveno Kijeve.
2. Vladimiras Osipovas, gimęs 1938 m. lapkričio 17 d. Tai labai rimtas išsilavinęs publicistas. Suimtas 1974 metais. Bausmės laikas baigiasi 1982 metais. Pirmą kartą jis buvo įkalintas 1961-1968 metais. Tada jį apkaltino už dalyvavimą protesto akcijoje Maskvoje, Puškino aikštėje, kai „Prahos pavasario“ metu sovietinė kariuomenė įsiveržė į Čekoslovakiją. Jį kiti lageryje laikė monarchistu, nors tokių jo pažiūrų aš iš jo negirdėjau.
3. Jurij Badzio, gimęs 1936 m. balandžio 23 d. (ar kovo 4 d.?). Nuteistas 7 metams įkalinimo ir 5 metams tremties, kuri baigsis 1991 metais. J. Badzio dirbo Ukrainos mokslų akademijos Ukrainiečių kalbos ir literatūros institute. Buvo komunistų partijos narys. Parašė didelį darbą iš ukrainiečių kalbos ir literatūros istorijos, kuriame tvirtino, kad Ukrainoje vykdoma atkakli rusifikacija. Jo laiškai šeima dažnai būdavo konfiskuojami. Dėl to jis rašydavo skundus. Jis buvo mažakalbis. Daug skaitydavo ir rašydavo. Jis vienintelis iš „antitarybininkų“ užsisakydavo daug knygų „Knyga paštu“. Kartais dalyvavo diskusijose, tačiau būdavo lakoniškas, savo nuomonės nekeičiantis. 1984 m. balandžio 19 d. parašė raštą lagerio administracijai ir Ukrainos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui O. F. Vatčenkai, kad badaus, tuo pagerbdamas 1933 metais Ukrainoje dirbtinai sukelto bado aukas. Lagery išbuvęs nustatytą terminą, buvo išvežtas į tremtį. Dalį sukauptų knygų išsivežė. Kitas turėjo paimti atvykę jo šeimos nariai. Buvo ištremtas į Jakutiją.
4. Robertas Nazarianas, apie 40 metų amžiaus fizikas, Armenų apaštališkos bažnyčios diakonas. Nuteistas 4 metams įkalinimo ir dviem metams tremties. Tai neramios dvasios, grubokas santykiuose su kitais, pašaipus, tačiau visada geros nuotaikos neaukštas, akiniuotas žmogus. Administracijos pareigūnams ir kontrolieriams pabrėžtinai nerodė pagarbos. Į jų pastabas atsakydavo replikomis. 1983 metais jis buvo uždarytas į karcerį ir nuteistas metams, pakeičiant vieneriems metams režimą. Buvo išvežtas į Čistopolio kalėjimą. Jo bausmė turėjo baigtis 1984 metų rudenį. Su kitais disidentais jis nelabai buvo likęs bendrauti. O ir tie jo privengė.
5. Jau po mano atvykimo į zoną kovo mėnesį į ją atvežė Dmitro Mazurą, gimusį 1933 metais. Jis – ukrainietis, istorikas pedagogas iš Žitomiro srities, Galino rajono. Tai aukštas, lieknas, šiek tiek palinkęs šnekus vyras. Jis mėgo bendrauti ir diskutuoti įvairiomis temomis. Suimtas 1980 metais. Nuteistas 6 metams įkalinimo ir 5 metams tremties. Kartą jis pasakė, kad tada, kai Ukraina buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje Ukrainoje buvo aukso amžius. J. Badzio taip pat tai patvirtino.
6. 1981 metų lapkričio mėn. atvežtas ukrainietis Mikola Krainik, gimęs 1935 m. balandžio 20 d. Jis nuo 1950 metų komjaunuolis. Nuo 1964 metų – kompartijos narys. Černovicko universitete baigė istorijos fakultetą. Vidurinėje mokykloje dirbo mokymo dalies vedėju, vėliau – direktoriumi. Buvo išrinktas kaimo tarybos ir Dolinsko rajono deputatu, kolūkio partinės organizacijos sekretoriumi. Iki suėmimo dirbo dyzelistu gręžimo kontoroje Turkmėnijoje. Ten 1979 m. lapkričio 29 dieną buvo ir suimtas.
1980 metų rugpjūčio 21 d. kaltinamojoje išvadoje rašoma, kad jis kartu su Onovsko pogrindžio dalyviais skaitė buržuazinius – nacionalistinius leidinius, klausė priešiškas užsienio radijo laidas. 1968-1970 ir 1976-1979 metais užsiėmė antitarybine agitacija ir propaganda. Teisė ne jį vieną. Jų byloje buvo 25 tomai. 10 tomų sudarė dalykiniai įrodymai ir 15 tomų – liudytojų parodymų. Tardymų metu buvo apklausta 10 liudininkų, teisme – 22. Nuteistas 7 metams lagerio ir 3 metams tremties.
Lageryje M. Krainik, kaip ir kiti šios grupės kaliniai, dirbo siuvimo ceche. Kartą mėgino suorganizuoti anglų kalbos pamokas kaliniams. Tačiau tai buvo uždrausta. Daug skaitė. Trims mėnesiams buvo išvežtas į Ukrainą pokalbiams su KGB pareigūnais. Parvežtas atgal į lagerį kėlė nepasitikėjimą juo ir įtarimą. Kitiems kaliniams jis pradėjo siūlyti savo paslaugą perduoti į laisvę jų parengtą informaciją raštu. Kažkas juo neva „pasitikėjo“. Vėliau aiškino, kad jis ją neva paslėpė kažkokiame plyšyje ir neberandąs. Nuo 1983 metų po Zabolotno dirbo sekcijos tvarkdariu.
Visi šios grupės kailiniai, išskyrus Nikolą Rudenko, buvo už mane jaunesni. O man dar tik 52.
1981 metų vasarą sekmadieniais su kai kuriais, iš anksčiau paminėtų, barako pradžioje suguldavome ant kelių kvadratinių metrų pievelės ir politikuodavome. Kartą ten pat visus supažindinau su savo teismo nuosprendžiu. Beveik visi pritarė siekiams Lietuvos TRS atsiskyrimo nuo TSRS. Tik Volodia Osipovas nutylėjo. Atrodė, kad jam, kaip „monarchistui“, mintys apie sąjunginių respublikų atsiskyrimą nuo tos Sąjungos buvo nepriimtinos.
Dar nesibaigus vasarai, Nikola Rudenko buvo išvežtas į Permės lagerius, nes į gretimą moterų zoną buvo atvežta jo žmona Raisa Rudenko, kuri buvo suimta 1981 m. balandžio 15 d. ir nuteista dešimčiai metų.
Anastazas Janulis, kaip ir dera vienuoliams (jis – brolis jėzuitas), laikėsi vienumos, į draugystę su kitais „antitarybininkais“ nesijungė, tačiau su visais buvo nuoširdžiai mandagus ir paslaugus. Jį visi labai gerbė. Jo visai rami laikysena visus tarsi stiprino dvasiškai. Jis buvo suimtas 1980 m. sausio 29 dieną Kaune. Bausmė baigiasi 1983 metais. Dažnai jis vaikštinėjo kiemo gale ties kontroline medituodamas.
Iš V. Skuodžio knygos „KGB kontrolėje, MVD priežiūroje“,
Vilnius: Gairės, 2015, p. 323-326.
