Šiandien Lietuvos geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis (g. 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje, JAV) švenčia gimtadienį. Vytautas - Lietuvos Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. nuteistas 12 m., kalėjo lageriuose. 1987 m. ištremtas į užsienį, iki 1989 m. gyveno JAV. Paminėdami šią progą, kviečiame Jus paskaityti V. Skuodžio straipsnį apie kun. Pranciškų Račiūną.
Asmenybė, kuri man švietė visą gyvenimą
Jaunystės metų prisiminimai vieni būna panašūs šviesos blyksnį. Kiti - trumpalaikiai. Dar kiti - būna tarsi ištikimi palydovai per visą žmogaus gyvenimą. Pastariesiems visada priklausė mano atsiminimai apie marijonų ordino vienuolį kunigą Pranciškų Račiūną. Jo dvasinė įtaka man buvo didžiulė.
Gyvendamas Panevėžyje buvau glaudžiai susijęs su Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia. Joje buvo pakrikštyti ir sutuokti mano tėvai. Čia aš pats priėmiau Pirmąją Komuniją ir gavau Sutvirtinimo Sakramentą. Joje 1940 metų rudenį pradėjau patarnauti šventosioms Mišioms. Vėliau kartais pavaduodavau zakristijoną. Kada savo ūgiu praaugau visus tos bažnyčios kunigus, pasidarė nepatogu kartu su jais būti prie altoriaus.
1946 metais buvau jau VI klasės gimnazistas. Sužinojome, kad buvusio Marijonų vienuolyno pastate tebeveikiančioje koplyčioje neseniai pradėjo dirbti jaunas, gražus ir iškalbingas kunigas, tos koplyčios rektorius. Jis sekmadienių pavakariais veda jaunimo konferencijas. Beveik visa mūsų klasė, taip pat ir paralelinė, pradėjo tose konferencijose dalyvauti. Jų metu koplyčią užpildydavo vien tik jaunimas iš vyresniųjų mūsų gimnazijos, taip pat ir iš mergaičių gimnazijos. Visų tų konferencijų pagrindinės temos buvo jaunimo krikščioniškas, etinis ir dorovinis auklėjimas bei saviaukla. Kiekvienas kunigo P. Račiūno žodis rasdavo gyvą atgarsį mūsų širdyse. Kai kas iš mūsų apsisprendė būti net absoliučiais abstinentais.
Konferencijoms pasibaigus, kun. P. Račiūnas aukodavo Šv. Mišias. Kiekvieną kartą išeidavome iš koplyčios dvasiškai sustiprėję ir pasiryžę tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Kun. P. Račiūno graži ir turininga kalba ir iš jo tiesiog spinduliuojantis gilus dvasingumas mus prie jo traukė lyg prie magneto. Jo įtaka mūsų tolesniame gyvenime buvo didžiulė.
Kartais po Šv. Mišių pakviesdavo neilgam pasilikti vien tik berniukus. Kitą kartą - mergaites. Tada būdavo kalbama apie vieną ir kitų tarpusavio dorovinius santykius. 1947 metų gegužės 18 dieną visiems susirinkusiems pranešė, jog šis mūsų susitikimas su juo šioje koplyčioje jau paskutinis. Tačiau pakvietė tam tikra tvarka ir nustatytomis dienomis ateiti i Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią, kurioje jis ves tikybos pamokas. Su liūdesiu išėję iš koplyčios ant jos laiptų kelios gimnazistų ir gimnazisčių grupės su kun. P. Račiūnu nusifotografavo.
Tačiau tikybos pamokos Švč. Trejybės bažnyčioje greitai nutrūko. Pas mus pasiliko tik kun. P. Račiūno visiems išdalinti tikybos vadovėliai „Šviesos kelias“.
Man su kun. P. Račiūnu teko suartėti ir glaudžiau, kada, taip pat 1946 metais, įsijungiau į tos bažnytėlės chorą. Į jį ateiti man pasiūlė klasės draugas Eimutis Vanagas, kuris mokėsi ir Panevėžio muzikos mokykloje. Tada ir pasibaigė mano darbas aukoniu, kaip Mišių patarnautojus vadindavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kanauninkas Vladas Butvila.
Marijonų koplyčios, mūsų vadintos bažnytėle, chorui vadovavo Panevėžio muzikos mokyklos mokytojas Antanas Belazaras, vėliau pagarsėjęs kaip kompozitorius. Chorą sudarė 30 jaunų žmonių, dirbančių geležinkelyje ir kitur. Iš vyrų tik E. Vanagas ir aš tame chore buvome gimnazistai. Buvo ir kelios gimnazistės. Visi giedodavome iš mūsų pačių persirašytų gaidų, nors turbūt mažai kas mokėjo tas gaidas skaityti. O mūsų choro giedamų giesmių repertuaras buvo rinktinis. Giedodavome Džiovanio Palesrinos, Liudviko van Bethoveno, Franco Šuberto, Juozo Naujalio, Teodoro Brazio ir kitų žymių kompozitorių kūrinius. Choro repeticijos vykdavo beveik kiekvieną savaitę nedidelėje salėje, esančioje šalia kun. P. Račiūno buto. Repeticijų metu jis visada mus aplankydavo, kad pasveikintų mus ir padėkotų mums už mūsų pastangas. Tie jo trumpi apsilankymai mums buvo didelis atlyginimas už tą mūsų triūsą. Visas mūsų choras kun. P. Račiūną labai gerbė ir buvo tiesiog jį įsimylėjęs. Vien dėl tų trumpų jo apsilankymą repeticijų metu stengėmės repeticijų nepraleidinėti. O laikai buvo labai neramūs. Tamsiais rudens ir žiemos vakarais daugelis choristų ateidavo repeticijas „apsiginklavę“ kas lazdomis, kas geležiniais strypais ar dar kuo nors. Vienas choristas palto kišenėje turėdavo maišelį pelenų, kad juos užpuolikui galėtų pilti į akis ir taip jį laikinai apakinti. Atėję į bažnytėlę, prieš lipdami į antrąjį aukštą, savo „ginklus“ sustatydavome bažnytėlės kampe prie durų. Vieną žiemos naktį grįžtant į namus iš repeticijos ir man teko bėgti nuo pastojusių man kelią savo metalinio strypo nepanaudojus.
Kun. P. Račiūno iniciatyva mūsų bažnytinis choras buvo surengęs net du religinės muzikos koncertus: vieną - Švč. Trejybės bažnyčioje, kitą - Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Pastarąjį koncertą mūsų išklausyti atvyko net Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Anksčiau tokią religinių koncertų Panevėžio bažnyčiose niekada nėra buvę.
1947 metų pavasarį kartą į sumą mūsų choro vadovas Antanas Belazaras neatėjo. Jis neatėjo ir kitą sekmadienį. Kažkas jį matė sumos metu stovintį prie bažnytėlės durų. Vėliau sužinojome, kad kažkas iš miesto valdžios jį įspėjo: jeigu ir toliau dirbs bažnyčioje, bus atleistas iš mokytojo pareigą muzikos mokykloje. Apie tą laiką nutrūko ir kun. P. Račiūno konferencijos, sekmadieniais rengiamos jaunimui. Tų pačių metų rugpjūtį kun. P. Račiūnas iš Panevėžio buvo iškeltas kitur. Jį pakeitė kun. Žemaitis. Mūsų bažnytinis choras ir toliau gyveno vadovaujamas to paties vargonininko, tačiau naują giesmių nebesimokėme.
Buvo aišku, kad dėl kun. P. Račiūno didžiulės įtakos jaunimui, komunistinei valdžiai jo buvimas Panevėžyje buvo nepageidaujamas. Tais pačiais metais Lietuvoje pirmą kartą per spaudą prasidėjo įnirtinga ateistinė ir antibažnytinė propaganda. Buvo suimami dvasininkai.
Kun. P. Račiūnas, prieš išvykdamas iš Panevėžio, per mano klasės draugą E. Vanagą man padovanojo mažo formato savo portretinę nuotrauką. Joje jis stovi sode, žydinčių pavasarinių žiedų fone. Kitoje tos nuotraukos pusėje žaliu rašalu jis užrašė: „Atminimui Mielam Vytautui Skuodžiui. „Per kančias į žvaigždes - Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą kaip milžinas amžių baisus. O meilė Tėvynei tebūva vadovu ir Dievas kurs valdo visus.“ Kun. P. Račiūnas MIC. 1947.VIII.1“. Gavęs tokią man labai brangią dovaną supratau, jog tai kartu yra ir įpareigojimas, kuris turėjo lemiamą reikšmę mano gyvenime.
1947 metų vasario mėnesį kun. P. Račiūnas mūsų namuose suteikė paskutinius bažnytinius patarnavimus sunkiai sergančiam mano Tėvui. Tada pirmą kartą pamačiau labai susigraudinusio mano Tėvo ašaras, riedančias per skruostus. Jo akyse mačiau ir nusiraminimą, ir didelį dėkingumą kunigui, kuris jo dvasią sustiprino paguodos žodžiais. Po kelių savaičių Tėvas mirė.
1948 metais pradėjau studijas Vilniaus universitete. Kartą pamačiau kun. P. Račiūną tik iš tolo Šv. Onos bažnyčioje. Tačiau netrukus sužinojau, kad kun. P. Račiūnas suimtas Kaune ir nuteistas net 25 metus kalėti. Šią žinią aš išgyvenau labai skaudžiai.
1948 metų rudenį man stulbinantį įspūdį padarė kun. Jono Ragausko atsimetimas nuo Bažnyčios ir įsitraukimas ateistinę-antibažnytinę propagandą. O jis juk buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius! Karo metais jis dėstė Panevėžio gimnazijoje tikybos pamokas ir buvo mano kapelionas. Studijuojant geologijos mokslus man, neturint tvirtų tikėjimo pagrindų, vis labiau pradėjo atrodyti, kad religija prieštarauja mokslui. O tai juk didelė nuodėmė! Kilo noras susitikti su vyskupu Kazimieru Paltaroku, kuris civilinės valdžios buvo priverstas apsigyventi Vilniuje. Labai norėjau, kad jis tuos mano svyravimus išsklaidytą. Tačiau taip ir neišdrįsau pas jį apsilankyti. Norėjau gauti patarimą per išpažintį, nusprendęs ją atlikti už visą gyvenimą. Deja, toji išpažintis buvo nesėkminga ir aš nustojau lankyti bažnyčią.
Baigęs universitetą, po poros metų išvykau dirbti į Latviją, kur man katalikų bažnyčios buvo sunkiai pasiekiamos. 1956 metais Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, prieš priimdamas santuokos sakramentą, atlikau išpažintį už penkerius praėjusius metus. Tačiau ir po to, retkarčiais užeinant i bažnyčią, visada mano mintyse būdavo tokia trumpa malda: „Dieve, padėk man atgauti tikrą tikėjimą“. Visai prarasti tikėjimą man neleido nuolatinis prisiminimas kunigo Pranciškaus Račiūno.
Mano klasės draugas Česlovas Rakickas savo dvasia už mane buvo tvirtesnis. Prieš keletą metų jis rašė: „Kunigo Prano Račiūno pasėtas grūdas tais laikais daugelyje mūsų, buvusią mokinių, širdyse paliko įspūdį, susiejo su Kristaus mokslu ir tas liko visam mano amžiui. Todėl jam buvau, esu ir išliksiu dėkingas už mokslo tiesų įtvirtinimą, už manyje išlikusį nuolatinį ryšį su Katalikų Bažnyčia“.
Apie 1964 metus Vilniaus geležinkelio stotyje priėjęs žmogus manęs paklausė, kada išvažiuoja jam reikalingas traukinys? Pasisakė, jog jis grįžta iš vieno Šiaurėje esančio lagerio. Paklausiau jo, ar jam neteko sutikti ten kalinamo kunigo Prano Račiūno? Jis džiugiai patvirtino, kad su kunigu Račiūnu kartu kalėjo ir apibūdino jį kaip labai šviesią asmenybę. Pradžiugino mane pasakydamas, jog greitai ir kunigas Račiūnas sugrįš į Lietuvą.
Jam sugrįžus, neskubėjau su juo susitikti, nes dėl mano nutolimo nuo Bažnyčios jaučiau, jog nesu vertas jį pamatyti. Be to, iki 1968 metų tebedirbau Latvijoje. Nežinojau ir kur Lietuvoje jis apsigyveno.
Jaunystės metų prisiminimai vieni būna panašūs šviesos blyksnį. Kiti - trumpalaikiai. Dar kiti - būna tarsi ištikimi palydovai per visą žmogaus gyvenimą. Pastariesiems visada priklausė mano atsiminimai apie marijonų ordino vienuolį kunigą Pranciškų Račiūną. Jo dvasinė įtaka man buvo didžiulė.
Gyvendamas Panevėžyje buvau glaudžiai susijęs su Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia. Joje buvo pakrikštyti ir sutuokti mano tėvai. Čia aš pats priėmiau Pirmąją Komuniją ir gavau Sutvirtinimo Sakramentą. Joje 1940 metų rudenį pradėjau patarnauti šventosioms Mišioms. Vėliau kartais pavaduodavau zakristijoną. Kada savo ūgiu praaugau visus tos bažnyčios kunigus, pasidarė nepatogu kartu su jais būti prie altoriaus.
1946 metais buvau jau VI klasės gimnazistas. Sužinojome, kad buvusio Marijonų vienuolyno pastate tebeveikiančioje koplyčioje neseniai pradėjo dirbti jaunas, gražus ir iškalbingas kunigas, tos koplyčios rektorius. Jis sekmadienių pavakariais veda jaunimo konferencijas. Beveik visa mūsų klasė, taip pat ir paralelinė, pradėjo tose konferencijose dalyvauti. Jų metu koplyčią užpildydavo vien tik jaunimas iš vyresniųjų mūsų gimnazijos, taip pat ir iš mergaičių gimnazijos. Visų tų konferencijų pagrindinės temos buvo jaunimo krikščioniškas, etinis ir dorovinis auklėjimas bei saviaukla. Kiekvienas kunigo P. Račiūno žodis rasdavo gyvą atgarsį mūsų širdyse. Kai kas iš mūsų apsisprendė būti net absoliučiais abstinentais.
Konferencijoms pasibaigus, kun. P. Račiūnas aukodavo Šv. Mišias. Kiekvieną kartą išeidavome iš koplyčios dvasiškai sustiprėję ir pasiryžę tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Kun. P. Račiūno graži ir turininga kalba ir iš jo tiesiog spinduliuojantis gilus dvasingumas mus prie jo traukė lyg prie magneto. Jo įtaka mūsų tolesniame gyvenime buvo didžiulė.
Kartais po Šv. Mišių pakviesdavo neilgam pasilikti vien tik berniukus. Kitą kartą - mergaites. Tada būdavo kalbama apie vieną ir kitų tarpusavio dorovinius santykius. 1947 metų gegužės 18 dieną visiems susirinkusiems pranešė, jog šis mūsų susitikimas su juo šioje koplyčioje jau paskutinis. Tačiau pakvietė tam tikra tvarka ir nustatytomis dienomis ateiti i Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią, kurioje jis ves tikybos pamokas. Su liūdesiu išėję iš koplyčios ant jos laiptų kelios gimnazistų ir gimnazisčių grupės su kun. P. Račiūnu nusifotografavo.
Tačiau tikybos pamokos Švč. Trejybės bažnyčioje greitai nutrūko. Pas mus pasiliko tik kun. P. Račiūno visiems išdalinti tikybos vadovėliai „Šviesos kelias“.
Man su kun. P. Račiūnu teko suartėti ir glaudžiau, kada, taip pat 1946 metais, įsijungiau į tos bažnytėlės chorą. Į jį ateiti man pasiūlė klasės draugas Eimutis Vanagas, kuris mokėsi ir Panevėžio muzikos mokykloje. Tada ir pasibaigė mano darbas aukoniu, kaip Mišių patarnautojus vadindavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kanauninkas Vladas Butvila.
Marijonų koplyčios, mūsų vadintos bažnytėle, chorui vadovavo Panevėžio muzikos mokyklos mokytojas Antanas Belazaras, vėliau pagarsėjęs kaip kompozitorius. Chorą sudarė 30 jaunų žmonių, dirbančių geležinkelyje ir kitur. Iš vyrų tik E. Vanagas ir aš tame chore buvome gimnazistai. Buvo ir kelios gimnazistės. Visi giedodavome iš mūsų pačių persirašytų gaidų, nors turbūt mažai kas mokėjo tas gaidas skaityti. O mūsų choro giedamų giesmių repertuaras buvo rinktinis. Giedodavome Džiovanio Palesrinos, Liudviko van Bethoveno, Franco Šuberto, Juozo Naujalio, Teodoro Brazio ir kitų žymių kompozitorių kūrinius. Choro repeticijos vykdavo beveik kiekvieną savaitę nedidelėje salėje, esančioje šalia kun. P. Račiūno buto. Repeticijų metu jis visada mus aplankydavo, kad pasveikintų mus ir padėkotų mums už mūsų pastangas. Tie jo trumpi apsilankymai mums buvo didelis atlyginimas už tą mūsų triūsą. Visas mūsų choras kun. P. Račiūną labai gerbė ir buvo tiesiog jį įsimylėjęs. Vien dėl tų trumpų jo apsilankymą repeticijų metu stengėmės repeticijų nepraleidinėti. O laikai buvo labai neramūs. Tamsiais rudens ir žiemos vakarais daugelis choristų ateidavo repeticijas „apsiginklavę“ kas lazdomis, kas geležiniais strypais ar dar kuo nors. Vienas choristas palto kišenėje turėdavo maišelį pelenų, kad juos užpuolikui galėtų pilti į akis ir taip jį laikinai apakinti. Atėję į bažnytėlę, prieš lipdami į antrąjį aukštą, savo „ginklus“ sustatydavome bažnytėlės kampe prie durų. Vieną žiemos naktį grįžtant į namus iš repeticijos ir man teko bėgti nuo pastojusių man kelią savo metalinio strypo nepanaudojus.
Kun. P. Račiūno iniciatyva mūsų bažnytinis choras buvo surengęs net du religinės muzikos koncertus: vieną - Švč. Trejybės bažnyčioje, kitą - Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Pastarąjį koncertą mūsų išklausyti atvyko net Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Anksčiau tokią religinių koncertų Panevėžio bažnyčiose niekada nėra buvę.
1947 metų pavasarį kartą į sumą mūsų choro vadovas Antanas Belazaras neatėjo. Jis neatėjo ir kitą sekmadienį. Kažkas jį matė sumos metu stovintį prie bažnytėlės durų. Vėliau sužinojome, kad kažkas iš miesto valdžios jį įspėjo: jeigu ir toliau dirbs bažnyčioje, bus atleistas iš mokytojo pareigą muzikos mokykloje. Apie tą laiką nutrūko ir kun. P. Račiūno konferencijos, sekmadieniais rengiamos jaunimui. Tų pačių metų rugpjūtį kun. P. Račiūnas iš Panevėžio buvo iškeltas kitur. Jį pakeitė kun. Žemaitis. Mūsų bažnytinis choras ir toliau gyveno vadovaujamas to paties vargonininko, tačiau naują giesmių nebesimokėme.
Buvo aišku, kad dėl kun. P. Račiūno didžiulės įtakos jaunimui, komunistinei valdžiai jo buvimas Panevėžyje buvo nepageidaujamas. Tais pačiais metais Lietuvoje pirmą kartą per spaudą prasidėjo įnirtinga ateistinė ir antibažnytinė propaganda. Buvo suimami dvasininkai.
Kun. P. Račiūnas, prieš išvykdamas iš Panevėžio, per mano klasės draugą E. Vanagą man padovanojo mažo formato savo portretinę nuotrauką. Joje jis stovi sode, žydinčių pavasarinių žiedų fone. Kitoje tos nuotraukos pusėje žaliu rašalu jis užrašė: „Atminimui Mielam Vytautui Skuodžiui. „Per kančias į žvaigždes - Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą kaip milžinas amžių baisus. O meilė Tėvynei tebūva vadovu ir Dievas kurs valdo visus.“ Kun. P. Račiūnas MIC. 1947.VIII.1“. Gavęs tokią man labai brangią dovaną supratau, jog tai kartu yra ir įpareigojimas, kuris turėjo lemiamą reikšmę mano gyvenime.
1947 metų vasario mėnesį kun. P. Račiūnas mūsų namuose suteikė paskutinius bažnytinius patarnavimus sunkiai sergančiam mano Tėvui. Tada pirmą kartą pamačiau labai susigraudinusio mano Tėvo ašaras, riedančias per skruostus. Jo akyse mačiau ir nusiraminimą, ir didelį dėkingumą kunigui, kuris jo dvasią sustiprino paguodos žodžiais. Po kelių savaičių Tėvas mirė.
1948 metais pradėjau studijas Vilniaus universitete. Kartą pamačiau kun. P. Račiūną tik iš tolo Šv. Onos bažnyčioje. Tačiau netrukus sužinojau, kad kun. P. Račiūnas suimtas Kaune ir nuteistas net 25 metus kalėti. Šią žinią aš išgyvenau labai skaudžiai.
1948 metų rudenį man stulbinantį įspūdį padarė kun. Jono Ragausko atsimetimas nuo Bažnyčios ir įsitraukimas ateistinę-antibažnytinę propagandą. O jis juk buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius! Karo metais jis dėstė Panevėžio gimnazijoje tikybos pamokas ir buvo mano kapelionas. Studijuojant geologijos mokslus man, neturint tvirtų tikėjimo pagrindų, vis labiau pradėjo atrodyti, kad religija prieštarauja mokslui. O tai juk didelė nuodėmė! Kilo noras susitikti su vyskupu Kazimieru Paltaroku, kuris civilinės valdžios buvo priverstas apsigyventi Vilniuje. Labai norėjau, kad jis tuos mano svyravimus išsklaidytą. Tačiau taip ir neišdrįsau pas jį apsilankyti. Norėjau gauti patarimą per išpažintį, nusprendęs ją atlikti už visą gyvenimą. Deja, toji išpažintis buvo nesėkminga ir aš nustojau lankyti bažnyčią.
Baigęs universitetą, po poros metų išvykau dirbti į Latviją, kur man katalikų bažnyčios buvo sunkiai pasiekiamos. 1956 metais Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, prieš priimdamas santuokos sakramentą, atlikau išpažintį už penkerius praėjusius metus. Tačiau ir po to, retkarčiais užeinant i bažnyčią, visada mano mintyse būdavo tokia trumpa malda: „Dieve, padėk man atgauti tikrą tikėjimą“. Visai prarasti tikėjimą man neleido nuolatinis prisiminimas kunigo Pranciškaus Račiūno.
Mano klasės draugas Česlovas Rakickas savo dvasia už mane buvo tvirtesnis. Prieš keletą metų jis rašė: „Kunigo Prano Račiūno pasėtas grūdas tais laikais daugelyje mūsų, buvusią mokinių, širdyse paliko įspūdį, susiejo su Kristaus mokslu ir tas liko visam mano amžiui. Todėl jam buvau, esu ir išliksiu dėkingas už mokslo tiesų įtvirtinimą, už manyje išlikusį nuolatinį ryšį su Katalikų Bažnyčia“.
Apie 1964 metus Vilniaus geležinkelio stotyje priėjęs žmogus manęs paklausė, kada išvažiuoja jam reikalingas traukinys? Pasisakė, jog jis grįžta iš vieno Šiaurėje esančio lagerio. Paklausiau jo, ar jam neteko sutikti ten kalinamo kunigo Prano Račiūno? Jis džiugiai patvirtino, kad su kunigu Račiūnu kartu kalėjo ir apibūdino jį kaip labai šviesią asmenybę. Pradžiugino mane pasakydamas, jog greitai ir kunigas Račiūnas sugrįš į Lietuvą.
Jam sugrįžus, neskubėjau su juo susitikti, nes dėl mano nutolimo nuo Bažnyčios jaučiau, jog nesu vertas jį pamatyti. Be to, iki 1968 metų tebedirbau Latvijoje. Nežinojau ir kur Lietuvoje jis apsigyveno.
1970 metų vasarą su studentais praktikos metu dvi savaites teko praleisti Nemunėlio Radviliškyje, prie Nemunėlio upės. Sužinojęs, jog ten gyvena nutremtas Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius, pajutau didžiulį norą jį aplankyti. Tas susitikimas su juo man padarė tokį stiprų įspūdį, kad atėjęs pas jį kaip ieškantis Dievo, išėjau iš jo labai seno ir kuklaus namelio kaip Dievą jame suradęs. Vyskupas man pasakė, kad kun. P. Račiūnas buvo jo kursiokas Kauno kunigų seminarijoje ir patarė būtinai jį aplankyti Paluobių parapijoje, netoli Griškabūdžio. Žinodamas ilgą mano kelią ieškant Dievo, jis man davė paskaityti keletą knygų. Visos jos spausdintos rašomąja mašinėle. Viena iš jų Lellote „Gyvenimo problemos sprendimas“. Po to ne vieną kartą vyskupą Vincentą Sladkevičių aplankiau Nemunėlio Radviliškyje, o vėliau - Pabiržėje.
Netrukus po pirmo susitikimo su vyskupu V. Sladkevičiumi, atlikau išpažintį net už 15 metų. Ir tik po to vėl tapęs tikruoju Katalikų Bažnyčios nariu pasijutau esąs vertas susitikti ir su kunigu Pranciškumi Račiūnu, su kuriuo mano asmeninė pažintis buvo nutrukusi net 27 metus.
Ne iš karto kun. P. Račiūnas mane prisiminė. O gal ir visai neprisiminė. Tačiau po pirmojo mano susitikimo su juo mūsų atnaujinta pažintis nebenutrūko. Jam lyg per išpažintį pasipasakojau apie tuos ilgus metus, kada buvau nutolęs nuo Bažnyčios, nors ir nebuvau tapęs ateistu. Visą laiką mane labai skaudino Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimai. Tai vėliau paskatino, kun. P. Račiūnui pritariant, parašyti ketverių metų pareikalavusį darbą „Dvasinis genocidas Lietuvoje“, kuris mane įtikino, jog ateistai neturi jokių įrodymų, kad nėra Dievo, kad religija neprieštarauja mokslui ir kad vadinamasis „mokslinis“ ateizmas neturi teisės vadintis moksliniu.
Kasmet kun. P. Račiūną po kelis kartus aplankydavau Paluobiuose. Kartais klebonijoje ir apsinakvodavau. Nepamirštami tie tamsūs rudens vakarai, kada Paluobių bažnytėlėje mes tik dviese balsu kalbėdavome rožinį. Iš jo sužinojau, kad jau greitai pasirodys ir antras Lietuvos pogrindžio leidinys „Aušra“.
Padėjau kunigui P. Račiūnui suartėti su Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi dr. Jurgiu Tornau. Tas jų suartėjimas turėjo abipusės naudos ir jie tapo slaptais draugais. Toji draugystė Jurgiui Tornau galėjo kainuoti atleidimu iš užimamą pareigų. Jau tada kun. P. Račiūnas per bibliotekos direktorių J. Tornau pradėjo Universiteto bibliotekai dovanoti kai kuriuos retus leidinius bei archyvinius dokumentus. Su juo panoro susipažinti ir prof. J. Dalinkevičius. Jis apsilankė Paluobiuose. Kun. P. Račiūnas buvodavo jo namuose Kaune.
Dar prieš mūsų pažinties atsinaujinimą, kun. P. Račiūnas apie 1970 metus lydėjo Kauno vyskupą J. Labuką-Matulaitį į JAV, kur vyko Katalikų Bažnyčios kongresas.
Apie 1976 metus, gavęs sovietinės valdžios leidimą, jis vėl išvyko į JAV aplankyti ten gyvenančius savo Motiną ir brolį. Dar prieš išvykimą jį sutikau Palangoje. Tada jis man guodėsi, kad kai kas iš kunigų, supratau, kad tie, kurie nuolatos yra KGB akiratyje, jo prašo ir tiesiog reikalauja nuo tos kelionės į JAV susilaikyti. Aš jam patariau būtinai vykti, nes gal paskutinį kartą susitiks su savo Motina.
Išvyko trims mėnesiams. Jiems praėjus, vėl nuvažiavau į Paluobius, tačiau kun. P. Račiūno dar neradau. Seselė vienuolė, tos bažnyčios vargonininkė, man pasakė, kad jo buvimas Amerikoje pratęstas dar trims mėnesiams. Liūdnai šypsodamasi ji pridūrė: „Tėvelis dar negrįžęs, o jau paskleistos kalbos, kad jis „paraudonavęs“ - atseit, naudojasi KGB malonėmis.
Kun. P. Račiūnui sugrįžus Lietuvą, santykiai su tais, kurie jį atkalbinėjo nuo tos kelionės, labai atšalo. O tai KGB organams buvo nemažas laimėjimas. Jis juk buvo vienas iš nelegalios lietuvių katalikiškos spaudos leidimo iniciatorių bei rėmėjų, o vėliau - pogrindžio kunigų seminarijos steigėjų. Jam aš buvau parūpinęs daugiau kaip 10 rašomųjų mašinėlių tokios spaudos dauginimui.
Po pirmosios kratos mano bute, įvykusios 1979 metų lapkritį, mano dukra Giedrė kun. P. Račiūnui nuvežė po kratos išlikusį vieną mašinraščio egzempliorių mano veikalo „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. Po mano nuteisimo ir įkalinimo Mordovijos lageryje, kun. P. Račiūnas organizavo materialinę paramą mano šeimai.
KGB pasistengė, kad kun. P. Račiūnas būtų visai izoliuotas nuo tos lietuvių dvasininkijos dalies, kurią vienijo nelegalių leidinių „LKB Kronikos“, „Aušros" ir kitų katalikiškų pogrindžio leidinių leidyba. Jis iš mažo Paluobių bažnytkaimio buvo perkeltas į didelę Alytaus miesto parapiją, tapdamas Angelų Sargų bažnyčios klebonu. O tai kai kam davė pagrindą neabejoti, kad jis tikrai naudojasi KGB malonėmis.
Man būnant Mordovijos lageryje, kun. P. Račiūnas buvo laikinai paskirtas ir Šv. Liudviko bažnyčios Klebonu Maskvoje. 1983 metų rudenį turbūt KGB suorganizavo jo interviu žurnalui „Sov. Life“, kurį perspausdino Amerikos lietuvių kairiųjų laikraštis „Life“. Tas interviu gal ir buvo kun. P. Račiūno klaida, nes iš atspausdinto to interviu teksto galima suprasti, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi visišką laisvę. Nebuvo galvojama, kad KGB pasiųstas žurnalistas savo parengtame interviu tekste panaudojo tik atskiras frazes, paimtas iš konteksto. O tai buvo naudinga KGB, kad dvasininkijos akyse galutinai sukompromituotą kun. P. Račiūną.
Apie tą interviu „LKB Kronikos“ 62 numeryje, išleistame 1984 metų balandžio mėnesį, buvo įdėta plati informacija, smerkianti kun. P. Račiūną, kuri jį labai užgavo ir įžeidė.
1987 metais, prieš man išvykstant į Ameriką, kun. P. Račiūnas pakvietė mane atvykti pas jį į Alytų. To mūsų susitikimo metu jis paprašė manęs iš Amerikos perduoti Šventajam Sostui kai kurią informaciją apie tikrąją Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Tačiau dar tų pačių metų pabaigoje jis pats atvyko į Čikagą, kad dar kartą aplankytų savo Motiną ir brolį. Tada jis užėjo ir pas mane. Padovanojo 1949 metų Čikagoje išleistą kun. K. A. Matulaičio MIC knygą „Šventųjų gyvenimas kiekvienai metų dienai“. Joje jis padarė tokį įrašą: „Skausmuos jėgos suaugs, atgimimo sulauks - Kristui, Bažnyčiai ir Tėvynei per Mariją. Brangiam kovų ir siekių Bičiuliui Doc. V. Skuodžiui, kartu praleistoms valandoms prisiminti. Kun. P. Račiūnas, MIC. Čikaga, 1987.XI.25“.
To apsilankymo pas mane Čikagoje metu, kun. P. Račiūnas guodėsi, kad Amerikoje lietuviai kunigai jį ignoruoja. Vėliau sužinojau, kad jie savo bažnyčiose neleidžia jam aukoti Mišių ir sakyti pamokslų. Čikagoje taip su juo pasielgė net marijonų provincijolas kun. Viktoras Rimšelis, su kuriuo jie kartu 1943 metais baigė Kauno kunigų seminariją.
Man lankantis didesnėse lietuvių išeivių kolonijose Amerikoje ir kituose kraštuose, lietuviai kunigai pirmiausia klausdavo nuomonės apie kun. P. Račiūną. Visada jiems aiškinau, kad tai vienas iš šviesiausių Lietuvos dvasininkų, kurį KGB stengiasi sukompromituoti ir stiprinti nepasitikėjimą juo.
Kada 1992 metais vėl grįžau į Lietuvą, kun. P. Račiūnas gyveno Tabariškėse, arti Kauno. Jį ir ten aplankydavau. Kartą pas jį nuvažiavau kartu su Vilniaus universiteto bibliotekos direktore Birute Butkevičiene ir Rankraščių skyriaus vedėja Nijole Šulgiene. Kaip visada atvykusius naujus svečius jis ir jas supažindino su savo sukauptais kultūros lobiais - didele aptvarkyta biblioteka, visai nesutvarkytomis archyvinės medžiagos sankaupomis ir kai kuriais bažnytiniais muziejiniais rinkiniais. Paskutinį kartą jį aplankiau ligoninėje. Netrukus po kun. P. Račiūno mirties jo visa archyvinė medžiaga, marijonų provincijolui sutikus, pateko Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių, kuriame jau anksčiau buvo įsteigtas kun. P. Račiūno fondas. Dabar tas didžiulis kunigo Pranciškaus Račiūno sukauptas archyvinės medžiagos fondas yra prieinamas visiems, kurie renka medžiagą moksliniam darbui.
Netrukus po pirmo susitikimo su vyskupu V. Sladkevičiumi, atlikau išpažintį net už 15 metų. Ir tik po to vėl tapęs tikruoju Katalikų Bažnyčios nariu pasijutau esąs vertas susitikti ir su kunigu Pranciškumi Račiūnu, su kuriuo mano asmeninė pažintis buvo nutrukusi net 27 metus.
Ne iš karto kun. P. Račiūnas mane prisiminė. O gal ir visai neprisiminė. Tačiau po pirmojo mano susitikimo su juo mūsų atnaujinta pažintis nebenutrūko. Jam lyg per išpažintį pasipasakojau apie tuos ilgus metus, kada buvau nutolęs nuo Bažnyčios, nors ir nebuvau tapęs ateistu. Visą laiką mane labai skaudino Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimai. Tai vėliau paskatino, kun. P. Račiūnui pritariant, parašyti ketverių metų pareikalavusį darbą „Dvasinis genocidas Lietuvoje“, kuris mane įtikino, jog ateistai neturi jokių įrodymų, kad nėra Dievo, kad religija neprieštarauja mokslui ir kad vadinamasis „mokslinis“ ateizmas neturi teisės vadintis moksliniu.
Kasmet kun. P. Račiūną po kelis kartus aplankydavau Paluobiuose. Kartais klebonijoje ir apsinakvodavau. Nepamirštami tie tamsūs rudens vakarai, kada Paluobių bažnytėlėje mes tik dviese balsu kalbėdavome rožinį. Iš jo sužinojau, kad jau greitai pasirodys ir antras Lietuvos pogrindžio leidinys „Aušra“.
Padėjau kunigui P. Račiūnui suartėti su Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi dr. Jurgiu Tornau. Tas jų suartėjimas turėjo abipusės naudos ir jie tapo slaptais draugais. Toji draugystė Jurgiui Tornau galėjo kainuoti atleidimu iš užimamą pareigų. Jau tada kun. P. Račiūnas per bibliotekos direktorių J. Tornau pradėjo Universiteto bibliotekai dovanoti kai kuriuos retus leidinius bei archyvinius dokumentus. Su juo panoro susipažinti ir prof. J. Dalinkevičius. Jis apsilankė Paluobiuose. Kun. P. Račiūnas buvodavo jo namuose Kaune.
Dar prieš mūsų pažinties atsinaujinimą, kun. P. Račiūnas apie 1970 metus lydėjo Kauno vyskupą J. Labuką-Matulaitį į JAV, kur vyko Katalikų Bažnyčios kongresas.
Apie 1976 metus, gavęs sovietinės valdžios leidimą, jis vėl išvyko į JAV aplankyti ten gyvenančius savo Motiną ir brolį. Dar prieš išvykimą jį sutikau Palangoje. Tada jis man guodėsi, kad kai kas iš kunigų, supratau, kad tie, kurie nuolatos yra KGB akiratyje, jo prašo ir tiesiog reikalauja nuo tos kelionės į JAV susilaikyti. Aš jam patariau būtinai vykti, nes gal paskutinį kartą susitiks su savo Motina.
Išvyko trims mėnesiams. Jiems praėjus, vėl nuvažiavau į Paluobius, tačiau kun. P. Račiūno dar neradau. Seselė vienuolė, tos bažnyčios vargonininkė, man pasakė, kad jo buvimas Amerikoje pratęstas dar trims mėnesiams. Liūdnai šypsodamasi ji pridūrė: „Tėvelis dar negrįžęs, o jau paskleistos kalbos, kad jis „paraudonavęs“ - atseit, naudojasi KGB malonėmis.
Kun. P. Račiūnui sugrįžus Lietuvą, santykiai su tais, kurie jį atkalbinėjo nuo tos kelionės, labai atšalo. O tai KGB organams buvo nemažas laimėjimas. Jis juk buvo vienas iš nelegalios lietuvių katalikiškos spaudos leidimo iniciatorių bei rėmėjų, o vėliau - pogrindžio kunigų seminarijos steigėjų. Jam aš buvau parūpinęs daugiau kaip 10 rašomųjų mašinėlių tokios spaudos dauginimui.
Po pirmosios kratos mano bute, įvykusios 1979 metų lapkritį, mano dukra Giedrė kun. P. Račiūnui nuvežė po kratos išlikusį vieną mašinraščio egzempliorių mano veikalo „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. Po mano nuteisimo ir įkalinimo Mordovijos lageryje, kun. P. Račiūnas organizavo materialinę paramą mano šeimai.
KGB pasistengė, kad kun. P. Račiūnas būtų visai izoliuotas nuo tos lietuvių dvasininkijos dalies, kurią vienijo nelegalių leidinių „LKB Kronikos“, „Aušros" ir kitų katalikiškų pogrindžio leidinių leidyba. Jis iš mažo Paluobių bažnytkaimio buvo perkeltas į didelę Alytaus miesto parapiją, tapdamas Angelų Sargų bažnyčios klebonu. O tai kai kam davė pagrindą neabejoti, kad jis tikrai naudojasi KGB malonėmis.
Man būnant Mordovijos lageryje, kun. P. Račiūnas buvo laikinai paskirtas ir Šv. Liudviko bažnyčios Klebonu Maskvoje. 1983 metų rudenį turbūt KGB suorganizavo jo interviu žurnalui „Sov. Life“, kurį perspausdino Amerikos lietuvių kairiųjų laikraštis „Life“. Tas interviu gal ir buvo kun. P. Račiūno klaida, nes iš atspausdinto to interviu teksto galima suprasti, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi visišką laisvę. Nebuvo galvojama, kad KGB pasiųstas žurnalistas savo parengtame interviu tekste panaudojo tik atskiras frazes, paimtas iš konteksto. O tai buvo naudinga KGB, kad dvasininkijos akyse galutinai sukompromituotą kun. P. Račiūną.
Apie tą interviu „LKB Kronikos“ 62 numeryje, išleistame 1984 metų balandžio mėnesį, buvo įdėta plati informacija, smerkianti kun. P. Račiūną, kuri jį labai užgavo ir įžeidė.
1987 metais, prieš man išvykstant į Ameriką, kun. P. Račiūnas pakvietė mane atvykti pas jį į Alytų. To mūsų susitikimo metu jis paprašė manęs iš Amerikos perduoti Šventajam Sostui kai kurią informaciją apie tikrąją Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Tačiau dar tų pačių metų pabaigoje jis pats atvyko į Čikagą, kad dar kartą aplankytų savo Motiną ir brolį. Tada jis užėjo ir pas mane. Padovanojo 1949 metų Čikagoje išleistą kun. K. A. Matulaičio MIC knygą „Šventųjų gyvenimas kiekvienai metų dienai“. Joje jis padarė tokį įrašą: „Skausmuos jėgos suaugs, atgimimo sulauks - Kristui, Bažnyčiai ir Tėvynei per Mariją. Brangiam kovų ir siekių Bičiuliui Doc. V. Skuodžiui, kartu praleistoms valandoms prisiminti. Kun. P. Račiūnas, MIC. Čikaga, 1987.XI.25“.
To apsilankymo pas mane Čikagoje metu, kun. P. Račiūnas guodėsi, kad Amerikoje lietuviai kunigai jį ignoruoja. Vėliau sužinojau, kad jie savo bažnyčiose neleidžia jam aukoti Mišių ir sakyti pamokslų. Čikagoje taip su juo pasielgė net marijonų provincijolas kun. Viktoras Rimšelis, su kuriuo jie kartu 1943 metais baigė Kauno kunigų seminariją.
Man lankantis didesnėse lietuvių išeivių kolonijose Amerikoje ir kituose kraštuose, lietuviai kunigai pirmiausia klausdavo nuomonės apie kun. P. Račiūną. Visada jiems aiškinau, kad tai vienas iš šviesiausių Lietuvos dvasininkų, kurį KGB stengiasi sukompromituoti ir stiprinti nepasitikėjimą juo.
Kada 1992 metais vėl grįžau į Lietuvą, kun. P. Račiūnas gyveno Tabariškėse, arti Kauno. Jį ir ten aplankydavau. Kartą pas jį nuvažiavau kartu su Vilniaus universiteto bibliotekos direktore Birute Butkevičiene ir Rankraščių skyriaus vedėja Nijole Šulgiene. Kaip visada atvykusius naujus svečius jis ir jas supažindino su savo sukauptais kultūros lobiais - didele aptvarkyta biblioteka, visai nesutvarkytomis archyvinės medžiagos sankaupomis ir kai kuriais bažnytiniais muziejiniais rinkiniais. Paskutinį kartą jį aplankiau ligoninėje. Netrukus po kun. P. Račiūno mirties jo visa archyvinė medžiaga, marijonų provincijolui sutikus, pateko Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių, kuriame jau anksčiau buvo įsteigtas kun. P. Račiūno fondas. Dabar tas didžiulis kunigo Pranciškaus Račiūno sukauptas archyvinės medžiagos fondas yra prieinamas visiems, kurie renka medžiagą moksliniam darbui.
