1917 m., net ir sunkiomis Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis, iš įvairių Lietuvos vietovių į rugsėjo 18-22 dienomis vykusią Lietuvių konferenciją susirinko du šimtai dvidešimt du konferencijos dalyviai. Jie išrinko Lietuvos Tarybą – instituciją, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Lietuvių konferencija, posėdžiavusi 1917 m. rugsėjo mėn. 18-23 d., nedviprasmiškai pasisakė už nepriklausomybę, nesibaimindama galimo rusų keršto ar vokiečių draudimo.
Ričardas Mikutavičius 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1958 m. ir buvo įšventintas į kunigus. Šalia kunigo pareigų pastoracijoje, jis visą laiką domėjosi poezija ir pats ją rašė. Tytuvėnų bažnyčioje net įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio ir kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija, paties kunigo poezijos bandymai. Šiandien, rugsėjo 9 d., minimas 111-asis iškilaus Lietuvos poeto, pedagogo, politinio kalinio Juozo Gražulio gimtadienis. Didžiąją savo kūrybos dalį paskyręs kovai dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, poetas tos nepriklausomybės nesulaukė. Mirė 1985 metų gruodį Žiežmarių senelių prieglaudoje, kai ta nepriklausomybė buvo jau visai nebetoli. Šiandien jo vardas gal nedaug kam žinomas, nes blėsta dėmesys didžiosioms žmogiškoms vertybėms, dėl kurių tiek ilgai ir taip atkakliai kovota. Daugiau apie šią asmenybę galite paskaityti Stasio Stungurio straipsnyje „Gulagų poezijos klasikas“. Bronys Raila – ideologas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas. Buvo vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigėjų, LAF propagandos komisijos pirmininkas. Daugiausia rašė Lietuvos užsienio ir vidaus politikos, kalbos ir žurnalistikos, dailės, teatro kritikos temomis. Gyvendamas JAV, parašė ir išleido 14 rinkinių, į kuriuos sudėjo esė, literatūros kronikas, radijo komentarus, politikos ir kultūros straipsnius. Žemiau galite rasti B. Railos įspūdžius apie Nataną Šaranskį ir Viktorą Petkų. 1941 m. birželio 14-ąją - lietuvių tautos masinių trėmimų dieną - minime kaip gedulo ir vilties dieną. Tą dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų bei kitų visuomenės veikėjų. Kitą dieną po trėmimų, pasak disidento Petro Plumpos, prasidėjo Lietuvos „laidotuvės“, apie kurias kviečiame paskaityti toliau. Lietuvos geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis - Lietuvos Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. nuteistas 12 m., kalėjo lageriuose. 1987 m. ištremtas į užsienį, iki 1989 m. gyveno JAV. Vienoje savo knygų - „KGB kontrolėje, MVD priežiūroje“ - Vytautas aprašo, kaip Mordovijos lageryje teko prisidėti prie kalinių bibliotekos kūrimo. Dalį teksto apie tai galite paskaityti žemiau. 1919 metų spalio 8 dienos ankstų rytą maištininkais apsimetę lenkų daliniai pradėjo puolimą Vilniaus link, pralaužę neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimą. Kaimyninės šalies pajėgos netruko užimti Vilnių ir nemažus plotus aplink jį. Vilniaus krašto užėmimas ir šiandien kelia nemažai diskusijų bei aistrų, tačiau kodėl lenkams taip prireikė Lietuvos sostinės? Atsakymą į šį klausimą galite rasti Jono Rudoko tekste. Neseniai Seime buvo užregistruotos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo pataisos, pagal kurias Lietuvos piliečiai neprivalės versti savo vardų į lietuvių kalbą. Priėmus siūlomą įstatymo projektą išimtiniais atvejais dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides "q", "w" bei "x". Savo nuomonę apie tai išsakė disidentas Stasys Stungurys straipsnyje „2017-ieji – lietuvių kalbos pagarbos ar jos niekinimo metai?“. "Kaimas daugiau negu du šimtmečius gynė Lietuvą nuo žlugdančios svetimųjų įtakos, jis savo pirkiose išsaugojo pati brangiausią mūsų turtą – nuostabiai gražią ir išraiškingą gimtąją kalbą, įdomius papročius ir savitą liaudies meną, iš mūsų kaimo atsikuriančios valstybės gyvenimą atėjo ir pirmoji mokslo vyrų, diplomatų, rašytojų ir meno kūrėjų karta, grindusi savo veiklą ir poelgius nerašytais to kaimo etikos principais ir filosofijos tiesomis. <...> Nors kasdien gausiose žiniasklaidos priemonėse randame nemažai įvairios informacijos apie sunkias dabarties kaimo problemas, tačiau kur kas mieliau yra skaityti knygas apie kaimą ir jo žmones." - rašė Stasys Stungurys apie Aloyzo Urbono esę „Gabrielės keliais. Ne karo metų dienoraščiai“. Kviečiame paskaityti S. Stungurio mintis apie šį kūrinį. Besižvalgant Vilniaus Rokantiškių mikrorajono apylinkėse, akį gali patraukti aukšto drūto ąžuolo skulptūra. Tai 2013 m. rugpjūčio 25 d. iškilęs paminklas, kuriame išskaptuotas Vilniaus globėjas Šv. Kristoforas, o po juo – įrašas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai 40“. Skulptūra skirta šio pogrindinio leidinio įamžinimui. Daugiau apie pačią skulptūrą, jos kūrimą bei iškilusius sunkumus papasakojo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ įamžinimo sumanytojas Antanas Mindaugas Gelumbauskas. |
|