​1925 m. spalio 29 d. Degučiuose pasaulį išvydo partizanė, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Nuo 1944 m. Vytauto Didžiojo universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kartu mokėsi tapybos Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Palaikė ryšius su partizanais, tad buvo sekama. 1947 m. pavasarį Diana grįžo į tėviškę ir rėmė Alizavos, Kupiškio, Pandėlio apylinkių partizanus, o 1948 m. gegužę pati stojo į miško brolių gretas. Deja, jaunos moters gyvenimas baigėsi tragiškai, bet plačiau apie šią poetę – Viktės Jacytės straipsnyje „Prisimenant Lietuvos Pasipriešinimo kovų dalyvę – poetę Dianą Glemžaitę“.

Įgyvendinant naujos Sovietų Sąjungos vadovybės pastangas sušvelninti ir modifikuoti sovietinį režimą, nuo 1953 m. buvo ne tik atsisakyta gyventojų trėmimų ir kitų masinių represijų, bet ir <...> buvo leista grįžti daugumai represuotų gyventojų, tarp jų ir Lietuvos piliečiams. Vien 1953-1958 m. iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių. Grįžtančius į Tėvynę Lietuvos okupacinė administracija sutiko priešiškai. Buvusius tremtinius ir kalinius ji laikė potencialiais sovietinės santvarkos priešais, kurie kalėjimuose, lageriuose bei tremtyje ne tik nepakeitė pažiūrų, bet dargi išėjo „antitarybiškumo“ mokyklą... Plačiau apie tai skaitykite Broniaus Puzinavičiaus straipsnyje „Patriotinių nuotaikų proveržis ir okupacinio režimo reakcija“.

Šiandien norėtume prisiminti lietuvių kompozitorių, pianistą, dirigentą ir pedagogą Balį Dvarioną. Jis, kaip kompozitorius, daugiausiai reiškėsi po II pasaulinio karo. Kartu su Stasiu Vainiūnu, Antanu Račiūnu ir kitais, B. Dvarionas pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą muziką. Romantinė stilistika visuomet buvo artima šiam kūrėjui, jo muzikoje susipynė Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka. B. Dvarionas rašė įvairių žanrų muziką (opera, baletas, simfonija, koncertai, uvertiūros, kameriniai opusai, muzika kinui ir teatrui), o į lietuvių muzikos istoriją kompozitorius įėjo kaip vieno pirmųjų baletų, pirmojo koncerto smuikui kūrėjas. Kviečiame paskaityti S. Stungurio prisiminimus apie šį kompozitorių.

1978-1981 m. Lietuvoje buvo leistas antisovietinis pogrindinis periodinis spaudos leidinys „Perspektyvos“. Numerio apimtis – iki 60 p., iš viso buvo suspėta išleisti 22 numerius. Juose pateikti sovietų draustos Lietuvos istorijos faktai, buvo akcentuojami lietuvių tautiniai siekiai, nuolatos ieškoma kelių į Lietuvos nepriklausomybę. Leidinyje buvo leidžiama įvairių pažiūrų skaitytojams pareikšti savo nuomonę, rašyta apie tuos, kurie Sovietų Sąjungoje buvo persekiojami ir kalinami. To meto sąlygomis „Perspektyvos“ ne tik smerkė Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politiką, bet ir spausdino straipsnius su socializmo prigimties kritine analize. Galima teigti, jog tai buvo intelektualiausias antisovietinis leidinys. Kviečiame susipažinti su „Perspektyvų“ leidėjų mintimis apie šį leidinį.

Prieš 7-erius metus (2012 m. gegužės 1 d.) Anapilin iškeliavo disidentas Viktoras Petkus. Ši asmenybė savo gyvenimą paaukojo vardan Tėvynės ir jos žmonių gerovės. Viktoras buvo žinomas kovotojas už žmogaus teises ir laisves, politinis veikėjas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės vienas iš steigėjų ir narys, Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaracijos signataras, Lietuvos  žmogaus teisių gynimo asociacijos steigėjas ir žmogaus teisių asociacijos Garbės pirmininkas. Minint šią netektį, norime Jus supažindinti su vienu iš V. Petkaus tekstų apie kovą už žmogaus teises – „Du šimtai metų kovos už žmogaus teises“.

Rašytojas prozininkas, visuomenės veikėjas Vytautas Girdzijauskas pirmuoju savo kūrybos laikotarpiu daugiausia gvildeno asmenybės ir bendruomenės santykius, vaizdavo inteligentiją. Vėlesniuose romanuose labiau gilinosi į individo dvasinės saviraiškos, dorovinio atsparumo, tautinės rezistencijos reiškinius. 1957-1960 m. už antisovietinę veiklą buvo kalintas Taišete. Grįžęs, 1961-1968 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje, 1968-1974 m. – LSSR sveikatos apsaugos ministerijoje. Nuo 1974 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o nuo 1998 m. – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos prezidentas. V. Girdzijauskas daug bendravo su disidentais: neretai aptardavo politines ir ekonomines aktualijas ar tiesiog pasikalbėdavo apie gyvenimiškus rūpesčius bei džiaugsmus. Kviečiame paskaityti ištrauką iš V. Girdzijausko dienoraščio apie kelis disidentus.

Šiandien visa Lietuva mini mūsų valstybės atkūrimo dieną. Tai labai reikšminga diena kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Toks buvo ir Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, disidentas Albertas Zvicevičius. Šį Lietuvos patriotą savo straipsnyje „Patriotizmas – gyvenimas“ prisimena geras A. Zvicevičiaus bičiulis bei bendražygis Stasys Stungurys. Kviečiame paskaityti.

Per 2015 m. Šv. Kalėdas savo bendražygiui – disidentui Stasiui Stunguriui – Vytautas Skuodis padovanojo savo knygą „KGB kontrolėje, MVD priežiūroje“. Šioje knygoje – visi V. Skuodžio laiškai, kuriuos iš griežto režimo lagerio Mordovijoje jis galėjo rašyti savo šeimai ir motinai. Tarp tų laiškų yra intarpai lagerinių prisiminimų, – apie tai, ko tuose laiškuose jis rašyti negalėjo. Kviečiame susipažinti tik su maža ištrauka iš minėtosios knygos.

Kazys Ališauskas (1898-1979) – Lietuvos karininkas – baigė Marijampolės gimnaziją ir iš karto 1919 m. stojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1919 m. Gavęs karužo laipsnį, buvo paskirtas į 2-ąjį pėstininkų Algirdo pulką ir dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1923 m. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, o dar po trejų metų pakeltas į kapitonus. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Ryšių skyrių, dar po metų kulkosvaidininkų kursus. 1934 m. suteiktas majoro laipsnis. Vėliau parašė ne vieną knygą karo ir politikos klausimais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasiliko Lietuvoje, tačiau 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, o po kurio laiko į JAV. Išeivijoje dirbo prie lietuviškos enciklopedijos kūrimo ir išleido knygą apie Lietuvos nepriklausomybės kovas.